„Sezonas geras, nors pavasaris buvo šaltas ir dirva ilgai neįšilo. Tačiau braškių derlius buvo stebuklingai geras. Šparagų technologiškai turėjo užaugti daugiau. Šiuos praradimus atpirko braškės“, – aiškina Simonas Klinavičius, ūkio Molėtų sav. „Geras šparagas“ savininkas.
Dvi kultūros
Šparagų jis nuėmė 30–40 proc. mažiau nei tikėjosi, bet finansiškai metai ūkiui buvo geri – atsigavo pardavęs braškes. Smidrų jis augino 4 ha, uogų virš hektaro. Iš viso žmogus valdo 10 ha plotą, tačiau daržininkyste užsiima 8 ha. – dalis ploto skirta plėtrai arba pasenusių kultūrų atsodinimui.
„Daržininkystė toks verslas, kad pageidautina turėti kelias kultūras. Jei neužauga viena, nuostolius padengia kita“, – savo strategiją aiškina ūkininkas.
Skaičiuojant pajamas, iš keturių hektarų šparagų gavo tiek pat pajamų, kiek iš hektaro braškių. Panašiai dėliojasi ir kiekis. Iš 4 ha smidrų galima gauti 20 t derliaus. Tiek pat ir uogų, tačiau iš hektaro. Smidrų kilogramas turguje parduodami nuo 7 iki 12 eurų už kilogramą. Braškių nuo 1,5 iki 4 eurų kilogramas.
„Konkurencija didelė, tačiau atsivežame lenkiškų ir jas nuperka. Vadinasi vietos vietiniams yra. Mūsų ūkininkams sudėtingiausia ne užauginti, bet parduoti. Dėl to jie ir skundžiasi, kad rinka perpildyta“, – dėlioja S. Klinavičius.
Ūkį jis plečia kiekvienais metais. Po 30–40 arų daugiau sodina braškių, šparagų, nes šias kultūras reikia atnaujinti kas keletą metų.
„Mano filosofija tokia, kad geriau užauginsiu per daug ir išmesiu arba nenuskinsiu nei bus taip, kad neturėsiu ką patiekti pirkėjui“, – dėsto S. Klinavičius.
Per karantiną šlavė viską
„Minčių apie perdirbimą turiu. Kai prasidėjo karantinas galvojau, kad reikės pirkti šaldiklius ir saugoti žiemai, šparagus marinuoti. Tačiau neprireikė. Viską iššlavė. Aš visada stengiuosi ieškoti vis naujų pardavimo vietų. Dėl to neturiu problemos su realizavimu. Prasidėjus karantinui pirmuosius šparagus žmonės pirko kaip pamišę, po 12 eurų už kilogramą“, – dėlioja S. Klinavičius ir pripažįsta, kad Vokietijoje, Lenkijoje tai jau ne elito, o plačiosios visuomenės maistas ir piko metu jie kainuoja po 2–3 eurus už kilogramą.
Tačiau ši kultūra populiarėja ir Lietuvoje. Pats S. Klinavičius parduoda daug daigų ir mato, kaip daugėja augintojų.
„Žmonėms padedu tapti ūkininkais. Nebijau konkurencijos, nes jei aš neparduosiu daigų, parduos kiti“, – dėsto ūkininkas ir sako, kad šiandien ūkininkui nebeužtenka būti vien tik ūkininku. Turi tapti vadybininku. Kitaip sėkmingo verslo nebus.
Jis sako nebijantis plėtros ir darbo jėgos trūkumo, dėl kurio kai kurie žemdirbiai pristabdo plėtrą. Jis mano, kad plečiantis protingai ir neskubant didinant pajamas atsiras galimybė mokėti daugiau ir darbuotojų problema išsispręs savaime.
Nori atostogų
„Galvojau auginti ir šilauoges, tačiau tada sezonas prasitęstų iki vėlyvo rudens, o šiandien jis baigiasi liepą. Rugpjūtį galiu prieš mokslo metus su šeima išvažiuoti pailsėti. Manau, kad tokia specializacija labai komfortiška. Negali būti monstru darboholiku, nes reikia skirti laiko šeimai, vaikams. Kai kurie po 25 metus dirba be atostogų, nes būna pririšti prie karvių ar savo ūkio“, – apie tai, kad gyvenimo žemei nesiruošia aukoti aiškina ūkininkas.
Jis kol kas negalvoja ir apie eksportą. Savo ūkį vertina kaip šeimos verslą, kuris derlių parduoda Lietuvoje. Tam reikėtų bent 50 ha smidrų plantacijų, o tiek kol kas nesurenka net susivieniją žemdirbiai.
S. Klinavičius skaičiuoja, kad braškių hektarui investicijos 15–20 tūkst. eurų. Šparagai 10–15 tūkst. eurų, tačiau negalima skubėti. Jei pradėsi nuo hektaro bus problemų, nebus kur parduoti, nežinosi auginimo technologijos. Geriau plėstis palaipsniui.
Investavo dar litus
Simonas Klinavičius, ūkio „Geras šparagas“ savininkas, į ūkio kūrimą investavo 15 tūkst. litų. (apie 4,5 tūkst. eurų). Prieš septynerius metus tai buvo dideli pinigai.
„Mano ūkio pilnai užtenka pragyventi keturių asmenų šeimai. Tačiau norint uždirbti mažame plote reikia rinktis daugiamečius augalus, nes su jais mažiau darbo ir jie karaliauja rinkoje. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad geriausias verslas iš uogų, tai gali būti braškės, šilauogės ir šparagų“, – aiškina S. Klinavičius.
Jei skaičiuosime, kad vidutinis šeimos uždarbis būtų 3 tūkst. eurų (po 1,5 tūkst. eurų vyrui ir žmonai) per mėnesį, tam reikėtų 5 hektarų šparagų ir poros hektarų braškių. Išsiversti be samdomų žmonių nepavyks. Jis sako, kad viena jo sėkmės priežasčių – ūkis prie kelio į Molėtus. Visas braškes ir trečdalį šparagų išperka iš namų. Likęs kiekis atiduodamas didmenininkams. Dabar S. Klinavičius stengiasi kuo daugiau atiduoti didmenai.
