Bet tik iki tol, kol pačios vienkiemyje, Panevėžio rajone, netoli Naujamiesčio, praeitą rudenį nepasirodė pirmos tokios Lietuvoje Angoros ožkos. Buvusi miestietė ir modeliu užsienyje dirbusi jos dukra dabar karšia, audžia, mezga, siuva ir planuoja naują verslą.
G. Vildzevičienė daug metų gyveno pačiame Panevėžio centre. Vaikystėje vasaras leisdavusi Pasvalio rajone garbės raštais už išpuoselėtą aplinką apdovanotoje senelių sodyboje, moteris visą laiką troško pati turėti tokį patį kampelį. Svajojo apie kokią atokią sodybą, toli nuo kaimynų, kad, pasak Gražinos, savos vištos svetimų daržų nekapstytų.
Panevėžietė ilgai dairėsi po rajono kaimus, ieškodama tinkamų namų, kol prieš keturiolika metų tokius aptiko Naujamiesčio seniūnijoje, kelis gyventojus teturinčiame Mickiemės kaimelyje.
„Gyvendama čia aš kuo puikiausiai išsiverčiu be parduotuvių – tik atsikrausčiusi norėjau išsilaikyti vien iš savo ūkio. Turėjau karvę, auginau veršelį, paršelį, dabar turiu vištų, avių, ožkų. Valgau kiaušinius, geriu pieną, pasidarau sviesto, grietinės, sūrio – ko dar reikia?“ – šypsosi ūkininkė.
Žinias, kaip kuo geriau verstis kaime, ji gilina ir specialiuose kursuose. Juose išmoko gaminti fermentinį sūrį. Ūkininkės šeima pasilepina net ir savo gamybos pelėsiniu sūriu.
Dukros dovana
Tikra novatorė Lietuvoje G. Vildzevičienė tapo ir pernai spalį, kai į sodybą iš Vakarų Europos parsigabeno penkias gauruotas Angoros ožkas. Tokių šalyje kol kas niekas neaugina, nes šie gyvūnai skirti tik vilnai. O pastarosios apdirbimas dabar primirštas.
Ožkas Gražinai padovanoti nusprendė jos trisdešimtmetė dukra Beata Norvilė. Buvęs modelis dirbo užsienyje, daug keliavo, bet sukūrusi šeimą nusprendė gyventi ramiau. Dabar Beata vaikus augina bute už kelių kilometrų nuo Gražinos sodybos ir jau statosi naujus namus toje pačioje Mickiemėje, šalia mamos.
„Tos ožkos mums išėjo labai brangiai, ypač jų pargabenimas“, – prasitaria Beata.
Viena Angoros ožkelė kainavo 500 eurų, o jas parvežti užtruko pusmetį. Teko įveikti griežtus Europos Sąjungos reikalavimus tokiam eksportavimui, o ir ne visi vežėjai sutinka gabenti nedidelę bandą naminių gyvūnų. Tokių paslaugų Lietuvoje rasti pašnekovei net nepavyko. Tik su olandų ir lenkų pagalba Mickiemę pasiekė neįprastos mums išvaizdos, nepaprasto grožio ožkytės: Džefris, Hati, Džilijan, Dženis ir Inka.
Egzotiškosios naujokės susidraugavo su nemažu būriu ūkio gyventojų – pieninėmis ožkelėmis, avimis, pulku vištų ir, žinoma, šunimis su katinais.
Pačios kirpo, pačios verpė
Neįprasti ne tik šių švelniakailių vardai, bet ir pačios jų turėtojos. Angoros ožkos, pasak Beatos, skiriasi nuo lietuviams įprastų ožkų.
„Tai labai sena veislė, apie kurią informacijos randama dar 1500 m. pr. Kr. Jos neduoda pieno, naudojamos dėl gaunamos itin švelnios moherio vilnos“, – pasakojo B. Norvilė.
Kartu su šia dukros dovana G. Vildzevičienei teko prisiminti ir jaunystėje išmoktą audėjos amatą. Įgijusi šią specialybę moteris nenorėjo dirbti prie pramoninių staklių, rankos linko prie senovinio prietaiso, tad ilgam užmetė savo gebėjimus.
„Dirbau įvairius darbus, bet tik tokius, kurie man patiko. Paskutinius metus ūkininkavau, o gavusi ožkų, vėl prisėdau prie senovinių audimo staklių“, – šypsosi Gražina.
Vasario mėnesį su dukra ji nuėmė pirmąjį Angoros ožkų derlių – savomis rankomis nukirpusios gyvulius, gavo 12 kg vilnos. Ją pačios karšė, verpė, prisimezgė švelnių pirštinių, kepurių, Gražina audė šalikus.
„Viską darėme pačios, po truputį mokydamosi kiekvieno darbo, net ir nudažėme savo gaminius“, – džiaugiasi Beata.
Planuoja verslą
B. Norvilė kiekvieną dieną skuba į Mickiemę. Čia apsitvarko savo kuriamą sodybą ir būtinai prieina pakalbinti žaviųjų ožkyčių. Pašnekovių teigimu, šiems egzotiškiems gyvulėliams labai reikia žmogaus, bendravimo, jos prie šeimininko prisiriša kaip šuo.
Paklaustos apie jų priežiūrą, mama su dukra pasakojo, kad ožkos ramios, bet smalsios. Beatai ir Gražinai didžiausias rūpestis prižiūrėti sparčiai augančius gražuolių kailiukus bei reguliariai apkarpyti nagus.
„Auginti jas nėra sunku, tik dažnai tenka nagus karpyti. Angoros ožkos kilusios iš Turkijos, kur laipioja kalnais, ištveria didelį šaltį ir karštį. Lietuvoje lygumos, tad ir kanopų jos taip gerai nenusibrūžina“, – apie augintines pasakoja G. Vildzevičienė.
Lietuvoje pirmos pradėjusios auginti Angoros ožkas, Panevėžio rajono gyventojos sulaukė daug dėmesio. Smalsuoliai prašo ne tik parodyti išskirtinius gyvūnus, bet ir pažadėti ožkų palikuonių.
Tačiau, pasak B. Norvilės, jų augintinės šiemet tikrai dar neturės jauniklių. O ir pirmoji vada nebus gausi, kaip norėtųsi.
„Šitos veislės ožkos atsiveda po vieną jauniklį, retai po du. Visgi galvojame plėsti bandą ir imtis verslo“, – užsimena ūkio šeimininkės.
Jos mąsto ir apie kaimo turizmą savo 10 ha sodyboje – svečiams galėtų parodyti savo gražuoles ožkas ir pamokyti apdirbti jų vilną.
