Jaunimui tai bus ne tik taupumas, bet ir papildoma pramoga. Žmogus garsėja ir tuo, kad savo lėšomis beveik visoms kaimo sodyboms – 21-ai – pastatė vėliavų stulpus, ant kurių visada plevėsuoja valstybinės vėliavos. Jas, kai susidėvi, keičia savo lėšomis. Pačioje sodyboje plevėsuoja 5 vėliavos.
„Vėliavas rinkausi tam, kad būtų įdomiau. Kol Vilnius ir Kaunas ginčijosi dėl to, kas turi statyti Vytį šalies šimtmečio proga, tada jubiliejaus proga aš pirmas pastačiau tokį paminklą. Šalia to sugalvojau, kad prie kiekvienos kaimo sodybos turi plevėsuoti vėliava. Iš pradžių susitariau su 5 sodybom, nors derybos ir buvo sunkios, vėliau jų atsirado daugiau“, – pasakoja šeimininkas.
Kol kas vėliavos neturi 2 namai – nesutinka jų šeimininkai.
B. Juzelskis porina, kad prieš jam pradedant veiklą kaime buvo 5 tušti namai, tačiau veiklai įsisiūbavus, visus namus išpirko vilniečiai ir uteniškiai. Kaip juokauja šeimininkas, žmonės pamatė, kad kaimas gyvas ir linksmas, todėl panoro čia gyventi.
„Kurti sodybą savo tėviškėje pradėjau neplanuotai. Prieš keliolika metų iš senelių, kurių namai buvo už trijų kilometrų, trimis traktoriais ant pačiūžų atitempiau 170 metų amžiaus klėtį“, – prisimena Bronius Juzelskis, buvęs Vilniaus verslininkas, valdęs džiazo klubą ir kelias kavines.
Dabar verslas nuomojamas, pagrindinė veikla kaime.
Kai klėtis buvo atitempta ir sutvarkyta, savaitgaliais plūstelėjo draugai. Tada vienas klestinčios kaimo turizmo sodybos savininkas pasiūlė svečius priiminėti už pinigus.
„Mane įtraukė į kaimo turizmo sodybų sąrašus. Užmiršau apie tai, tačiau kai atsidūriau kataloguose, pradėjo skambinti žmonės. Tai buvo 2007–2008 m. Kiekvieną savaitgalį priiminėjau svečius, tačiau supratau, kad dideliems renginiams, tokiems kaip vestuvės, klėtis per maža. Teko statyti papildomus pastatus“, – prisimena šeimininkas.
Pradžioje buvo tik salė, po to paaiškėjo, kad reikia ir nakvynės vietų, atsirado antras aukštas, pirtis, namelis medyje, kuriame taip pat galima nakvoti.
Po netikėtų eksperimentų gimė ir unikalios paslaugos.
„Kai priiminėjau pirmas vestuves, turėjau seną „Zaporožietį“ kupriuką, žirgą ir su jais pasitikau vestuvininkus. Jiems labai patiko. Tada pradėjau rinkti seną techniką. Dabar turiu apie 15 senų mašinų ir motociklų. Tam, kad pavežtume visą pulką reikia rasti 10 vairuotojų. Renku iš visos apylinkės. Kartais vairuoja ir patys vestuvininkai“, – pasakoja Bronius.
Su šia technika vežioja vaikus, jaunuosius. Į tolimas keliones nesileidžia. Kadangi dauguma ratuotų priemonių neturi technikinės apžiūros leidimo, apsiriboja uždara sodybos teritorija.
Šeimininkas sako, kad milicininkų automobilis, su kuriuo taip pat kartais pasitinka svečius, tai imitacija. „Žiguli“ jis prieš keletą metų įsigijo už 400 eurų. Dar apie 1000 eurų investavo į jo renovaciją.
„Vestuvininkus vežam su „GAZ 21“ – senovine „Volga“. Svotus su karieta, kuri „pakinkoma“ į savadarbį triratį motociklą. Pabrolius ir pamerges sodinam ant motociklų ir į „Zaporožietį“. Už „Volgą“ šeimininkas mokėjo 4000 eurų už motociklus 1000–1500 eurų. „Moskvič 401“ 5000 eurų.
Nors pradžioje žmogus turėjo žirgą, planavo įsigyti asilą, tačiau suprato, kad su gyvūnais kur kas daugiau vargo nei su technika, todėl jų atsisakė. Keturkojus reikia ne tik prižiūrėti, bet ir atsižvelgti į charakterį. Pavyzdžiui, žirgas rudenį, kai anksti temsta, pradėjo bijoti fotografų blyksčių ir kėlė pavojų svečiams.
„Vilniuje turėjome tris kavines, parduotuves, tačiau supratau, kad arba išprotėsiu, arba reikia kažką pakeisti. Visą verslą išnuomojau ir galiu dirbti čia“, – pasakoja šeimininkas ir nesustodamas kuria naujus akcentus.
Pavyzdžiui, kiekvienos čia švenčiančios krikštynos įamžinamos šaukštuose. Šaukšte išgraviruojamas vaiko vardas ir jis pakabinamas ant kelmo.
