Svarbu – tobulėti ir eiti pirmyn
Apžiūrėję augalininkystės ūkį, pieninių karvių fermą, susėdame pasikalbėti su Sandra ir Mariumi. Jie noriai dalinasi tiek savo patirtimi, tiek patarimais tiems, kurie norėtų ar ketintų ūkininkauti kaime.
„Ūkininkavimas – sunkus užsiėmimas, ypač – mūsiškėse Molėtų žemėse. Reikia turėti ne tik labai daug išmanymo, agrotechninių žinių, bet ir sėkmės, kad kažką apčiuopiamo išgautumei iš mūsų žemių. Pernykštis pavyzdys: pasėjome grikius laiku, ne visi jų žiedai per kaitrą nudegė, o kolegos laukuose nudegė visi. Rugsėjį mūsų augalus užklupo šalna, visi grikiai sugulė. Lietuvos gamta – įnoringa, su ja sutarti labai sudėtinga. Ne veltui tarp ūkininkų paplitęs posakis: gali planuoti kiek nori, o agronomas iš viršaus ima ir sumaišo visas kortas“, – nelinksmai dėsto S. Gražytė-Vainorienė.
Pasak jos, daugiausia patirties ji pasisėmė iš tėvų, kurie ūkininkauja jau 30 metų. Vis dėlto ir to nepakanka – mokytis reikia nuolatos.
„Mokomės ir žiemą, ir vasarą. Geriausias mokytojas – praktika. Suklydęs, ką nors padaręs ne taip, turi prisiimti atsakomybę. Man keisti žmonės, kurie įsivaizduoja, kad žino ir moka viską. Tokios nuostatos užkerta kelią eiti pirmyn, ir ne tik žemės ūkyje, bet ir visose kitose gyvenimo srityse“.
Sandra sako, jog žinių sėmėsi ir studijuodama socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo specialybę – ten mokėsi ekonomikos, finansų. Visa tai taip pat padeda kasdieniame darbe.
Mokytis tenka ir Sandros vyrui Mariui, kurio žinioje – ūkio technika, padedanti visus darbus nudirbti sparčiau. Vyras pasidžiaugia, kad ji pastaruoju metu labai patobulėjo – ne tik taupo laiką, bet saugo nuo anksčiau žemės ūkyje paplitusių profesinių ligų.
„Rytą dirbu fermoje, pienininkystės ūkyje, dieną – laukuose. Darbai laukuose ūkininkui trunka nuo ankstyvo pavasario, nuo žolės ruošimo pašarui iki žieminės sėjos, o su gyvuliais tenka dirbti visus metus. Gerai nors tiek, kad šia darbas automatizuotas, todėl fermoje susidorojame dviese, vos su vienu pagalbininku“, – pasakoja Marius.
Dalį žemių skyrė ekologiniam ūkiui
Prieš trejetą metų šeima apsisprendė, jog dalis augalininkystės ūkio bus ekologinis. „Ekologiškai ūkininkaujame vos trečią pavasarį. Atskyrėme labiau nutolusius laukus, iš kurių ekonomiškai nebuvo naudinga vežti pašarus gyvuliams, todėl nusprendėme juos skirti ekologijai. Tuose laukuose auginame javų bei kitų augalų sėklas, kitaip tariant, žaliavą kitiems ūkiams. Taigi dabar mūsų ūkis yra mišrus“, – pasakoja Sandra.
Mariaus teigimu, ekologinis ūkis gimė ne tiek dėl ekonominių sumetimų, kiek dėl noro gyventi švariau, geriau sutarti su gamta: „Visi ieško ekologiško maisto, nori gyventi švariau. Reikalavimai ekologiniam ūkiui daug griežtesni, tam, kad tokių ūkių daugėtų, būtina ir valstybės parama. Kol kas tai – mūsų iniciatyva, apie naudą kalbėti būtų sunku“.
Sandros teigimu, tradiciniame ūkyje yra daugiau būdų įvairioms rizikoms išvengti, o ūkininkaujant ekologiškai, apsėjus laukus tiesiog lieka laukti, kas išaugs: „Negali ekologiškas laukas susiformuoti per trejus metus. Tam, kad galėtum sukontroliuoti visas piktžoles ne cheminiu būdu, o tradiciniais, ekologiniais metodais, reikia ne vienerių, dvejų, o penkerių ar daugiau metų, taip pat – daug žinių. Tai – daug ilgesnis kelias, kuris reikalauja daugiau išmonės nei sėjomaina: rapsai – kviečiai. Kitaip tariant, rizikos tenka prisiimti daugiau, o priedas prie žaliavos kainos – labai minimalus“.
Šiuo metu ekologinis šeimos ūkis užima apie 70 ha. „Ateityje nežadame jo plėsti, nes turime užtikrinti reikiamą kiekį pašarų auginamiems galvijams. Jų šiuo metu turime apie tris šimtus. Visus pašarus jiems užsiauginame patys, tik perkame kombinuotuosius pašarus bei rudenį – cukrinių runkelių griežinius“, – pasakoja ūkininkė.
Paklausta, ką galėtų patarti norintiems kurti ekologinį ūkį, Sandra atvira: „Būtina atsižvelgti ir į savo galimybes, ir į turimą žemę. Be to, siūlyčiau apsiskaičiuoti, kiek galite prisiimti rizikos, nes ūkininkas už viską atsako savo turtu. Už padarytas klaidas gali tekti mokėti ne tik pačiam ūkininkui, bet ir jo vaikams. Žemės ūkis – gyvas organizmas, kuris klaidų neatleidžia“.
