O pernai jo ir žmonos Žydrės bei jos motinos Bronislavos Mažeikienės ūkis pelnė Rokiškio rajono „EKOūkio“ nominaciją.

Prisijuokavo

„Mano gyvenimas pilnas netikėtų vingių. Ko tik nedirbau. Teko ir siuvyklai vadovauti, ir santechniku dirbti, ir medį raižyti. Net Sibire penkerius metus gyvenau. O dabar vienkiemyje auginu braškes ir džiaugiuosi, esu laimingas“, – apie netikėtus gyvenimo posūkius pasakoja T. Didžiulis.

Pastarajam gyvenimo posūkiui kaunietis ryžosi negalvodamas, spontaniškai. Tuo metu su žmona Žydre ir dukra gyveno Pakaunėje, palei Nevėžį įsikūrusiame Panevėžiuke. „Turėjau ten butuką daugiabutyje. Vėliau nusipirkom dar pora kaimyninių butų, sujungėm į nemažą erdvę ir ruošėmės sau laimingai gyventi. Tik aplinka pradėjo erzinti – bandai sutvarkyti kiemą, kad gražu būtų, o ten jaunimas išgertuves rengia. Gėrimai, linksmybės – galo nėra, jokios ramybės. Atsibodo tokia trintis ir vieną vakarą sakau žmonai – viskas, važiuojam į tavo gimtinę, į Vilius, pas tavo motiną. Braškes auginsim, džiazo klausysimės. Galvojau, tuo ir baigsis, nerimtai sakiau, tik pajuokavau, o ji po dviejų dienų sako – važiuojam. Trauktis nebebuvo kaip“, – juokiasi T. Didžiulis.

Taip šeima per pora mėnesių atsidūrė Rokiškio rajone, Vilių kaimo vienkiemyje, kur gyveno Ž. Didžiulienės motina B. Mažeikienė. Viena, todėl atvykėlius mielai priėmė.

Nori nenori – teko imtis braškių

T. Didžiulis prisipažįsta, kad nei apie braškes, nei apie ūkininkavimą, nei apie kaimo gyvenimą neturėjo jokio supratimo. „Bet juk sakiau, kad auginsim braškes, ką darysi – nori nenori teko pradėti šį verslą, nors patirties neturėjau jokios“, – prisimena T. Didžiulis.

Pirmiausia šeima nusipirko „Belarus“ traktorių žemei dirbti, po to – kitos technikos. Ir miestietis pamažu tapo ūkininku.

Dabar šeima augina apie hektarą braškių, o likusiose žemėse sėja grūdines kultūras, daržoves.

„Iš grūdinių – jokio uždarbio, o daržoves auginamės sau. Tiksliau, uošvė augina, ten – jau jos valdos. O su braškėmis sekasi neblogai. Užsidirbame ne tik duonai. Tik pernai derlius buvo visiškai prastas, viskas išdžiūvo, visą tvenkinio vandenį išlaisčiau, bet negelbėjo“, – apie prastus ūkininkauti pernykščius metus kalba T. Didžiulis.

Braškių auginimo verslo neketina mesti. Net planuoja plėstis. „Jau išdirbau daugiau žemės, šį mėnesį ketinu užsakyti dešimt tūkstančių naujų braškių krūmelių. Planuoju pradėti auginti ir šilauoges. Renku informaciją, ruošiuosi dar vienai naujai patirčiai“, – sako ūkininkas, darbui nesamdantis jokios papildomos pagalbos: – Susitvarkom patys, daugiausia prie braškių dirbu pats, nemažai padeda 16-metė dukra Saulenė.“

Augina, o ne „gamina“

Paklaustas, su kokiais sunkumais susiduria ekologiškai ūkininkaujantieji, T. Didžiulis sakė, kad jie tiesiog uždirba mažiau. „Turim auginti švariai, nenaudojam jokių herbicidų, o kainos kelti negalime. Juk žmonės perka pagal kainą ir nesusimąsto, kad uogų auginimo būdai gali labai skirtis. O aš žinau visą virtuvę. Kaip Lenkijoje uogos pardavimui auginamos – dešimt kartų nupurškiamos ant krūmo, o vienuoliktą – prieš išvežant. Todėl ir po savaičių vežiojimo jos atrodo kaip šviežios. Čia jau uogų gamyba, o mes braškes auginam. Ne vienas, braškes auginantis pardavimui, pas mane atvažiuoja sau nusipirkti švarių uogų“, – sako ūkininkas.

Dėl braškių realizavimo nekyla jokių problemų. Išparduoda kaipmat ir pritrūksta. Dalį uogų pirkėjai nuperka tiesiog ūkyje, dalį veža parduoti į Rokiškio turgų. „Per valandą dvi išparduodam pora šimtų ir daugiau kilogramų“, – pastebi T. Didžiulis.

Tik neketina turtų iš šio verslo susikrauti. „Kiekgi žmogui reikia? Juk anapus banko kortelės nepasiimsi. Žmona dirba odontologijos kabinete, aš dar gaunu neįgalumo išmokas, beveik viską, ko reikia, patys užsiauginame ir džiaugiamės. Pinigų dar ir lieka“, – apie kuklius savo šeimos poreikius sako T. Didžiulis.

Žydrės ir Tomo Didžiulių ūkis

Vilkai puotai pasipjovė tris avis

T. Didžiulis pasakoja, kad jų šeima augina ir triušius, vištas – viską savo poreikiams. „Esam auginę avis. Vienu metu turėjom net keturiolika jų, dabar – nė vienos. Neapsimoka auginti, realizacijos kaina menka, o jei dar vilkai įsisuka? Prieš pora metų pilkiai papjovė tris mūsų avis, bet už sočią puotą pamiršo... susimokėti“, – juokiasi ūkininkas ir prisipažįsta, kad vilkų skolą grąžino savivaldybė.
Po šio įvykio T. Didžiulis nutraukė avių auginimo verslą ir realizavo paskutines likusias keturias avis.

Ar tikrai kaimui reikia žmonių?

Paklaustas, ar sunkiai prigijo kaime, ar susirado čia draugų, T. Didžiulis atvirauja – sunkiai. „Iš pradžių su žmonėmis, ypač su valdžios atstovais, labai sunkiai sekėsi rasti kontaktą. Lyg kokia siena jie nuo kaimo žmonių atsitvėrę. Jaučiausi lyg būčiau atvažiavęs iš kitos Lietuvos. Svetimas, nereikalingas, o juk paradoksas – kaimas nyksta, garsiai apie tai rėkiam, įvairius projektus rengiam, o kai žmonės grįžta – jie tampa problema, nes... turi elementarių poreikių“, – apie savo patirtį kalba ūkininkas.

Ir pasakoja, kas jį nustebino ir dėl ko jis kovojo su valdininkais. „Mūsų vienkiemis neturi jokio adreso, jokia nuoroda jo link nepastatyta. O čia ūkininkaujam, užsiimam verslu. Juk prekyba dabar vis labiau vystoma internetu, tad juokinga, kai tenka aiškinti, kaip mus pasiekti. Bandai nupasakoti pagal įvairius ženklus – posūkius, medį, akmenį ir dar kažin ką. Neįtikėtina šiais laikais“, – stebisi T. Didžiulis. (Prisiminiau, kaip redakcijos ekipažas net pagal navigacinę sistemą nerado be adreso Rokiškio rajone esančio vienkiemio.)

Ūkininkas bandė kovoti ir susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu. „Valdininkai tik gūžčiojo pečiais – kam to reikia, o seniūnė teigė, kad ir jos namai neturi adreso. Ir kas čia tokio?..“ – pasakojo pašnekovas.

„Ir dėl kelio valdiškoje žemėje, vedančio mūsų ūkio link, kovojau. Sakiau, niekada nebuvo tvarkytas šis kelias, nei prie ruso, nei nepriklausomoje Lietuvoje, laikas pagaliau sutvarkyti. Tuometinis seniūnas Anicetas Bytautas net į kalbas nenorėjo leistis, aiškino, esą bent trys sodybos turėtų būti apgyvendintos, kad jie imtų tvarkyti kelius. Kreipiausi net į lygių galimybių kontrolierius – kaip gali trys būti lygesni už vieną? Išsikovojau, kelią išžvyravo ir išlygino. Dėl visko reikia kovoti, kitaip jokios pagalbos nesulauksi, todėl ir jautiesi nereikalingas kaime“, – atvirauja ūkininkas ir priduria įsitikinęs, jog viskas priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus.

Žmogiškasis faktorius

T. Didžiulis sako, kad buvo laikas, kai jie aktyviai dalyvavo Panemunėlio miestelio bendruomenės gyvenime. Tol, kol nepasikeitė šio miestelio bendruomenės pirmininkė ir Panemunėlio geležinkelio stoties bibliotekininkė. Pastaroji išvyko į Kupiškį. „Nuostabios moterys buvo, tokių smagių projektų sugalvodavo, visi buvom įsitraukę. Pavyzdžiui, vis kitoje sodyboje rengdavome skirtingų tautų vakarus – su tos tautos nacionaliniais patiekalais, tradicijomis. Laukdavome tų šeštadienių, galvodavome – pas ką dabar svečiuosimės? Pas rusus, norvegus ar?.. Bibliotekoj Šekspyrą deklamuodavom. Nebūčiau patikėjęs, kad į poezijos skaitymus taip įsitrauksiu“, – prisimena T. Didžiulis.

Bet pasikeitė žmonės, nebeliko ir kam telkti bendruomenės. „Viskas priklauso nuo žmonių. Nemaniau, kad taip skaudės, kai kas nors išvyks iš kaimo. Mieste net nekreipi dėmesio į žmonių kaitą, o čia graudiniesi dėl kiekvieno žmogaus“, – prisipažįsta ūkininkas.

Miesto triukšmo nepasiilgsta

Paklaustas, ar nepasiilgsta miesto, T. Didžiulis papurtė galvą. „Nuvažiuoju ir dabar į Kauną, turiu ten draugų, bet pasibaisėjęs skubu kuo greičiau atgal. O grįžęs lengviau atsidūstu – pagaliau vėl savo oazėj. Ramybėj taip gera pasidaro“, – prisipažįsta buvęs miestietis.
Ne tik vienkiemio ramybe jis mėgaujasi, aktyviai dalyvauja visur, kas tik vyksta Rokiškyje. „Lankom visus koncertus, teatrą. Aktyviau negu Kaune“, – sako ūkininkas.

Ir žiemą jam nenuobodu, nors daug ką būtent žiema kaime gąsdina. „Ilsiuosi žiemą, su žmona daug vaikštom pėsčiomis, stebiu gamtą, aplinką – tiek visokių ženklų. Va, matau, pelės nubėgta, žiurkės nušuoliuota, katino nusėlinta. Ar gali būti nuobodu? Ir darbymečiui po truputį rengiuosi“, – sako T. Didžiulis.

Ūkininkas prisipažįsta, kad vasarą, darbymečiu, yra buvę, kai pervargęs teigdavo, kad kaimas – lemtinga jo klaida. „Tik greitai atsitokėdavau, pailsėjęs visai kitaip galvoju, žinau, kad į miestą grįžti nebenoriu. Toks jau esu, labai emocionalus, labai įsijaučiu ir sakau, ką tą akimirką jaučiu“, – neslepia T. Didžiulis.