Tačiau tai, jog vis daugiau mažų ūkininkų nori trauktis ir parduoti savo sklypus nereiškia, kad šioje rinkoje šluojama viskas iš eilės. Didieji, net norėdami, ne visada įstengia praplėsti savo valdas. Tuo labiau, kad ir bankai, kaip teigia ūkininkai, žemę kaip investiciją vertina vis atsargiau.
Nebegali įpirkti
Ūkininkė ir Kauno rajono ūkininkų sąjungos tarybos narė Auksė Juočionytė sako, kad šiuo metu žemės ūkio paskirties žemės pasiūla yra tikrai didelė, tačiau galimybės įsigyti nėra arba ji labai ribota.
„Jau keleri metai iš eilės patiriami dideli nuostoliai dėl stipriai derliui įtaką darančių gamtinių sąlygų. Pajamos gaunamos iš žemės ūkio produkcijos yra gerokai sumažėjusios, todėl nelieka galimybės investuoti į žemės įsigijimą tiek, kiek buvo galima investuoti prieš 3 metus.
Padidėjusi žemės ūkio paskirties žemės pasiūla juntama iš vyresniosios kartos, kuri nemato poreikio toliau laikyti žemę, ar tiesiog neturi paveldėtojų, kuriems galėtų perduoti ūkius. Jie nelinkę jos dirbti ar papildomai investuoti į turima žemę, kuri reikalauja priežiūros. Manau, tam turi įtakos ir esama ekonominė situacija Lietuvoje“, – teigia ūkininkė.
Pasak jos, dabar žemės ūkio paskirties žemės kainos Kauno regione, kur sklypai derlingi, svyruoja maždaug nuo 6 000 iki 10 000 Eur/ha. Kitose Lietuvos vietose kaina gali būti mažesnė keletą kartų.
Vidutinė metinė žemės ūkio paskirties žemės kaina Eur/ha
„Tai rinkos kaina, kurią realiai iki tokio lygio yra pakėlę žemės pardavėjai. Žinoma, kainos skiriasi priklausomai nuo vietovės, žemės našumo balo ir kitų veiksnių. Žemės kaina nėra reali. Ne tik dėl to, kad metas įsigyti nepalankus, tačiau ir dėl atsipirkimo laiko, jis jau per ilgas, kad žemės ūkio paskirties plotai būtų įdomūs, kaip pelninga investicija. Be to, bankai įvertinę žemės ūkio veiklos riziką, žemės įsigijimą taip pat vertina labai rizikingai. O jei ir sutinkama suteikti kreditą, prašomas užstatas prasilenkia su realybe“, – aiškina moteris.
Prognozuoti žemės pirkimo ir pardavimo rinkos tendencijų A. Juočionytė nedrįsta, tačiau teigia, kad be valstybės ar ES paramos investuoti į naujų žemių pirkimą, tiesiog neapsimoka.
„Jeigu bus sulaukiama realios pagalbos iš valstybės ir bus daroma, o ne tik kalbama, tai tada gal ir galima bus kalbėti apie minimalų investavimą į žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą, tačiau šiai dienai situacija priešinga“, – konstatuoja ūkininkė.
Vis sunkiau konkuruoti
Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) pirmininkas Aušrys Macijauskas aiškina priežastis, kodėl smulkiesiems ūkininkams tampa vis sunkiau konkurencingai užsiiminėti ūkine veikla.
„Situacija žemės ūkyje yra kritiška. Pirmiausia, tris metus iš eilės ūkininkų nelepino geri orai – tai sausra, tai lietus, o dėl to kentėjo ir kokybė ir pats derliaus kiekis. Natūralu, kad nuostoliai ir mažesnis pelnas turėjo įtakos ūkių finansinei būklei“, – aiškina LGAA pirmininkas.
Jis vardina kitas priežastis – eilę metų žemės ūkio produktų supirkimo kainos laikosi žemame lygyje. Grūdai šiuo metu kainuoja tiek pat, kiek prieš 15 metų, tačiau bendrai infliacija per tiek metų augo milžiniškais tempais. Jei prieš 15 metų grūdai nebuvo labai brangūs, tai dabar, galima sakyti, jie yra labai pigūs, todėl efektyviai ir pelningai ūkininkauti darosi vis sunkiau ir sunkiau.
„Nepamirškim ir bendrosios žemės ūkio politikos, kuri nebeatitinka šių dienų lūkesčių. Turime konkuruoti su pasauline rinka, tačiau Lietuvos ūkininkams taikomi reikalavimai yra keliolika kartų aukštesni nei, pavyzdžiui, Šiaurės ar Pietų Amerikos ūkininkams.
Kai visos šios priežastys susideda, smulkieji ūkininkai tiesiog praranda norą užsiiminėti ūkine veikla“, – teigia A. Macijauskas.
Verčiami parduoti žemę
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas Juodsnukis dabartinę situaciją vadina susidorojimu su smulkiaisiais ūkininkais.
„Esame tikrai sunkioje situacijoje. Europos Sąjunga pinigus skyrė visiems Lietuvos ūkininkams, bet pas mus tokio sąlygos, kad tą paramą gavo tik 8 proc. ūkininkų. Stambieji pasidalino pinigus ir toliau gali sau leisti supirkinėti žemes.
Smulkieji žemės savininkai, kurie turi nuo 10 iki 50 ha ploto, neturėdami reikiamos technikos, negali net deklaruot savo žemių. Tai didelė problema – kreipėmės į Žemės ūkio rūmus ir į žemės ūkio ministeriją, kad atliktų išsamų tyrimą, nes jei Lietuvoje liks tik stambieji ūkininkai ir agro koncernai, tai kaimas, su visomis savo tradicijomis ir gyventojais, bus sunaikintas“, – prognozuoja LŠŪS pirmininkas.
Užmirštami smulkieji ūkiai
Anot V. Juodsnukio, Lietuvos žemės ūkio ministerija pervertina stambiųjų ūkininkų galimybes bei nepelnytai nuvertina smulkiuosius.
„Stambieji ūkininkai ir toliau įtikinėja ministeriją, kad tik jų ūkiai yra perspektyviausi, tačiau taip tikrai nėra. Pavasarį man teko lankytis Briuselyje, tada buvo atlikta išsami visos Europos Sąjungos žemės ūkio analizė, kuri parodė labai liūdną tendenciją – per 4 metus iš žemės ūkio pasitraukė apie 7 mln. jaunųjų ūkininkų bei šeimos ūkių.Senai esame apskaičiavę, kad efektyviausias yra vidutinis šeimos ūkis“, – teigia V. Juodsnukis.
Paklaustas apie galimai sumažėjusią žemės kainą, LŠŪS pirmininkas tai vadina išpūstu burbulu.
„Tie patys stambieji ir kalba apie tai, kad tik pigiau supirktų. Žemė visada turėjo savo kainą, tik dabar padaroma taip, kad pasiūla didžiulė, o paklausos nėra, bet tai netiesa. Kainų svyravimas yra sukuriamas dirbtinai.
Žmonės kantrūs, jie myli žemę, myli kaimą, norėtų dirbti, bet kad mūsų valstybė nesugeba užtikrini visiems vienodų sąlygų. Tai aplaidumas, o galbūt net ir nusikalstama veikla. Ar mes koncentruojamės į tradicinius ūkius, su vertybės, šeima, ar į koncernus, kurių pagrindinis tikslas yra pelnas“, – klausia ūkininkas.
