Pirmąją alpaką R. Neverdauskas įsgijo prieš 10–12 metų. Kaip sako vyras, tuomet nė negalvojęs, iki ko išaugs užgimusi meilė gyvūnams. Alpaką tada nupirko žmonai, ši iš vilnos daro įvairius dirbinius.
Alpakas pirko pagal spalvas
„Žmona Vilniuje pirkdavo avių vilnos ir veldavo. Ten jai pasiūlė įsigyti alpakų vilnos ir pabandyti, kaip ji veliasi. Tuomet mes gyvenome Šiauliuose. Žmona man parodė, kokia švelni ta vilna, jos nereikia dažyti. Pagalvojau, juk šalia mūsų turimos įmonės yra pusė hektaro pievos – galima ganyti alpakas. Tai ir įsigijome tris. Tuomet Lietuvoje tokių gyvūnų buvo labai mažai“, – pasakoja R. Neverdauskas.
Vyras Šiauliuose dirbo treneriu ir Lietuvai užaugino jauniausią kartingų sporto čempioną – savo sūnų Mantą. Pats treniravo, dar užsiėmė medienos verslu, apie gyvulius, sako, nesvajojęs. Įsigijus alpakų požiūris ėmė keistis.
2012 metais vyras pats ieškojo šių gyvūnų Vokietijoje ir Lenkijoje. Trys buvo tik pradžia – atsivežęs tris pateles, kurios laukėsi mažylių, nusprendė, kad bandai gausinti reikia ir patinėlių.
„Kažkaip užsikabliavom ir nusprendžiau, kad reikia supirkti visą spalvų gamą. Alpakų kailis skirtingas, yra 22 skirtingos spalvos, o atspalvių – iki 60. Maniau, nupirksiu kokių 15 spalvų, tegu ganosi. Važinėdavau į įmonę kasdien, ten visą parą dirba žmonės, tad buvo gana patogu jas auginti“, – sako gyvūnais susidomėjęs vyras ir prisipažįsta, kad dabar tiek alpakos, tiek kiti mini zoologijos sode atsiradę gyvūnai yra jau kaip naminiai augintiniai.
Pirko kupranugarį
Ėmęs dėl savęs pirkti alpakas vyras neslepia pastebėjęs, kad žmonėms smalsu apžiūrėti Lietuvoje dar egzotiškus gyvūnus, tad paskelbė, kad jas smalsuoliai gali aplankyti. Vyras su žmona ėmė svarstyti apie gyvenimą kaime, tad 2014 metais ėmė statyti sodybą.
Per keletą metų išdygo pastatas, o alpakas ėmė lankyti vis daugiau žmonių. Gyvūnų šeimininkas sako, kad teko nemažai laiko skirti atvykėliams, tad už tai jie ėmė rinkti simbolinį vieno euro mokestį. Veikla buvo įteisinta oficialiai, o netrukus R. Neverdauskas jau susigundė įsigyti kupranugarį ir ėmė gvildenti mintį įkurti mini zoologijos sodą.
„Tai buvo svajonės, kurios pradėjo pildytis. Pastačius sodybą atsirado vietos gyvūnams. Sodybą statėme laukuose, pievose, dar nupirkome vieną sodybą gale kaimo. Ji labai tiko zoologijos sodui, tad nugriovėme senus pastatus ir nuo praėjusių metų pavasario pradėjome statyti namelius gyvūnėliams, nupirkomei daugiau gyvūnų“, – apie svajonę, tapusią realybe, pasakojo R. Neverdauskas.
Anot pašnekovo, nuo gegužės aplankyti mini zoologijos sodo atvyksta daug vaikų, savaitgaliais apsilankydavo 300–400 žmonių per dieną. O pažiūrėti tikrai yra ko – nuo seniau įsigytų alpakų iki miniatiūrinių avyčių, asiliukų, kuriais vaikai gali pajodinėti, kupranugarių, ponių, stručių ir kitų egzotiškų žoliaėdžių. Iš viso šiandien mini zoologijos sodo lankytojus pasitinka apie 130 gyvūnų ir visi, anot jų šeimininko, jam labai mieli. Kai tenka parduoti, jis visada nori, kad augintiniai patektų į rūpestingas rankas.
„Išeina kaip du verslai viename – mes auginame, veisiame ir parduodame gyvūnus kaip ūkininkai ir zoologijos sodo šeimininkai. Alpakas žmonės perka dėl vilnos; Lietuvoje gal tik penki tokie ūkiai, kur yra daugiau kaip 30 šių gyvūnų. Mes nuo visų ūkių skiriamės tuo, kad patelės jauniklius veda visus metus, kada nori, tada kergi. Patelės mažylius išnešioja per vienuolika mėnesių. Mes stengiamės kergti taip, kad atžalas atsivestų žiemą. Vaikams labai smagu žaisti su mažais alpakiukais“, – pasakoja vyras.
Retos avys
Anot R. Neverdausko, mini zoologijos sode galima išvysti ir keturių itin retų veislių avis. Pasaulyje gražiausiomis tituluojamos Valais Blacknose avytės, jų gana sudėtinga įsigyti – tik per zoologijos sodus.
Ieškodamas, kaip įsigyti gyvūnų, R. Neverdauskas neslepia, kad gerokai praplėtė pažinčių ratą. Dabar jam padeda žmonės, kurie tiekia gyvūnus zoologijos sodams įvairiose šalyse.
Anot R. Neverdausko, dirbdamas su gyvūnais ir kurdamas zoologijos sodą labai prisirišo prie augintinių ir jau neįsivaizduoja kitokio gyvenimo.
Etnografinį kaimą traukos centru pavertęs vyras sako, kad dauguma gyventojų jau garbaus amžiaus, tačiau dabar kaimas atgijo ir vis daugiau žmonių jį aplanko, pasigroži ne tik gyvūnais, bet ir senomis sodybomis.
Per pusantrų metų, kuriuos R. Neverdauskas su žmona praleido kaime, ne kartą į zoologijos sodą priėmė ir stirnų, kurios buvo sužalotos per eismo įvykius ar nusilpusios. Beje, vasarą ketiną dar plėstis ir įsigyti danielių bei kitų laukinių gyvūnų.
Vyras juokauja, kad tik vaikystėje jo gyvenime buvo gyvūnų, kai gyveno kaime Raseinių rajone, vėliau su šeima persikėlė į Joniškį, ten augino braškes. Augant sūnui, šeima persikėlė į Šiaulius, nes pamatė, kad vaiką domina kartingų lenktynės, tad ugdė jo gabumus ir dešimt metų dirbo automobilių sporto srityje. Tuomet R. Neverdauskas sako, kad nė minčių neturėjo, jog kada nors vėl sugrįš į kaimą. Tačiau užauginęs sūnų, kaip jauniausią Lietuvos čempioną, atidavė kartodromą ir kardinaliai pakeitė gyvenimą.
Automobilių sporto srityje dabar darbuojasi R. Neverdausko sūnus Mantas, o pats tapęs zoologijos sodo šeimininku vyras sako, kad dabar mėgaujasi ramybe ir gyvūnų draugija.
