Įsimylėjęs kaimą

J. Kazlauskas ne iš tų vyrų, kurį gąsdintų kaimo darbai. Idiliškas šeimos paveikslas jam atrodė įmanomas tik gyvenant sodyboje, užuodžiant ką tik nupjautos žolės kvapą, nuosavame sode stebint krykštaujančias savo atžalas. Nors prieš penkerius metus išsilavinusio vyro laukė puikios karjeros perspektyvos administruojant Europos Sąjungos projektus, jaunas suvalkietis nepabūgo palikti savo mylimos Kalvarijos ir tapti meilės emigrantu Raseinių krašte. Prieš kelerius metus kartu su žmona Laura nepabūgo įsigyti seną sodybą Betygaloje. Dalį namo teko nugriauti, nes buvo neberemontuojamas. Dabar namas jau prikeltas, beliko tik baigti kurti interjerą. J. Kazlauskas džiaugiasi dėl savo šeimos sprendimo.

„Užmiegame ir keliamės su tuo maloniu jausmu, kad šiuose namuose vyksta mūsų kūryba, vystosi mūsų idėjos. Dabar mums gaila žmonių, kurie miestuose susispaudę gyvena, džiaugiasi, kad kuo mažiau pievos – tuo mažiau žolės reikia pjauti“, – sako J. Kazlauskas. Jis įsitikinęs, kad Betygala tinkama vieta auginti vaikus.

„Čia veikia vaikų dienos centras, darželis, dvi bendruomenės. Čia ir vyresnio amžiaus žmonės itin aktyvūs, juos traukia kelionės, rytais sutiksi su šiaurietiško ėjimo lazdomis, mankštinasi ir ant lauko treniruoklių“, – pastebi J. Kazlauskas. Jis įsitikinęs, kad kaime kultūros tiek, kiek pats jos sieki, kiek jauti tam alkį.

Valstybės tarnybą iškeitė į ūkį

Kazlauskai ne tik kultūrinį alkį čia geba malšinti, žmonės suprato atradę ir savo pašaukimą. Prieš penkerius metus vyro uošvis šeimai perleido dalį turimos žemės, pastatų ir technikos.

„Tuo metu, kai sulaukiau uošvio pasiūlymo, dirbau projektų administratoriumi. Išlaidos būtiniausiems poreikiams būdavo planuojamos, iš anksto žinomos. Su ūkininkavimu kur kas kitaip: dirbi, uždirbti, bet tai, ką turi, tau pačiam kaip ir nepriklauso, nes visa tai – indėlis į ateities investicijas, plėtrą. Kuo daugiau plėtiesi, reikia vis naujesnės technikos, sieki našumo, peršoki į kitą kategoriją. Suvokėme, kad ūkininkavimas – daug investicijų reikalaujanti veikla“, – pripažįsta J. Kazlauskas, save vadinantis ūkininkės vyru.

Didesnėje dalyje Kaz­lauskų žemės plotų puoselėjama ekologinė ūkininkystė, auginami grūdai. Žmona atlieka administracinį darbą, o vyras nudirba visus ūkio darbus. Jis neslepia, kad ekologinė ūkininkystė labai nenuspėjama ir kartais reiškianti didelius nuostolius.

„Ne produkcijos pardavimas, o tik gamta yra tas didžiausias iššūkis. Tarkim, kai praėjusiais metais grikių derlių reikėjo doroti, prasidėjo nesibaigiančios liūtys. Grikių nepavyko nuimti, nors su visomis kitomis kultūromis pavyko sėkmingai susitvarkyti. Gamta tokia yra. Keista, kad ūkininkai kartais pamiršta, su kuo dirba. Čia ne linija fabrike, reikia susigyventi su tuo, kad gamta neprognozuojama. Ir tik pats ūkininkas turi prisiimti riziką, kad ir kas benutiktų. Juokaujama, kad septyneri metai – bado metai, tad išeitų, kad septynerius metus mus turėtų „skalbti“, – net ir tokiose situacijose juokauja J.Kazlauskas.

Gamta negailestinga buvo tik grikiams. Didžioji dalis kitų grūdų sunkvežimiais iškeliauja į Italiją ar Vokietiją.

Nepaisant jaučiamos konkurencijos, šeimos ūkis plečiasi. „Didėjame, kiek tai yra įmanoma. Artimiausias planuojamas pirkinys ūkiui – grūdų džiovykla“, – neslepia J.Kazlauskas.

Nesveikas maistas – ne nuodėmė

Daugeliui įprasta manyti, kad ekologinio ūkio šeimininkų virtuvėse niekada nekvepia picomis, dešrainiais ar mėsainiais. Kazlauskų namuose visko išvysi, nors šeima domisi visaverte mityba.

„Žmona vyksta į seminarus apie mitybą. Pastarasis buvo apie marinavimą, kur išgirdo apie kitokią patirtį, kai šeimos mėgino maitintis vien tik ekologišku maistu, bet negalėjo nepastebėti, kaip kiekviena viešnagė mieste ar į svečius baigiasi skrandžio negalavimais. Kai organizmas išsivalo, jam reikia adaptuotis. Mityba vien tik ekologiniu maistu man atrodo sunkiai įgyvendinama, nes maisto visur su savimi nesivežiosi. Tikiu tais sveikos mitybos specialistais, kurie sako, kad galima viską – net mėsainį ar dešrainį valgyti, tik svarbiausia to nepaversti kasdieniu savo maisto racionu“, – mano ūkininkas.
Sėkmės formulė

J. Kazlauskas drąsiai gali teigti, kad Lietuvoje įmanoma išgyventi iš ūkininkavimo. Vyras dar nė sykio nesinaudojo parama, nors ateityje tokios galimybės ir neatmeta.

„Kai sumažini savo poreikius, nukreipi energiją į kūrybą ir pozityvumą, daug dirbti. Taip viskas ir Lietuvoje tampa įmanoma, o emigracija nebeatrodo pati geriausia išeitis“, – mano ūkininkas. Jis tiki tomis prognozėmis, kad artimiausioje ateityje pasiturintieji dėl švarios aplinkos, teritorijos, ramybės daug mieliau rinksis kaimą, o neturtingi žmonės gyvens miestuose.