2015 m. iš Vilniaus į Kėdainius persikėlusi ir Vigilijaus tėvui priklausančioje žemėje pradėjusi dirbti šeima pasakoja savo apie savo ūkininkavimo pradžią, didžiausius iššūkius bei ateities planus. Jauni žmonės netgi ūkininkauti mokėsi internete.
Grįžo iš Vilniaus
„Ilgą laiką gyvenome Vilniuje. Aš esu tikra vilnietė, o vyras kilęs iš Kėdainių. Gyvendami mieste supratome, kad norint turėti geresnę ateitį, reikia imtis savo veiklos, o ir darbus, kuriuos dirbome Vilniuje, galėjome atlikti ir iš Kėdainių“, – pasakojo Olga.
Kodėl pasirinko būtent česnakus, jaunieji ūkininkai aiškina paprastai. Vigilijus sako, kad pagal turimą žemės plotą, ši daržovė buvo tiesiog tinkamiausia.
„Kadangi žemės turėjome labai nedaug, paskaičiavome, kad jei ištiktų kokia bėda, turėtume papildomą pajamų šaltinį. Taip gavosi, kad mūsų skaičiavimais, vienintelė daržovė, kuri galėjo išlaikyti šeimą buvo česnakas“, – aiškino vyras.
„Kitoms daržovėms, bulvėms, morkoms reikia didelių plotų, o turėdami nedaug žemės, nusprendėme, kad česnakų auginimas yra geriausias variantas. Reikia skaičiuoti tiek, kiek gali apdirbti, o ne pervertinti savo galimybių. Jei yra žemė, reikia ją išnaudoti“, – sako Olga.
Ūkininkauti mokėsi internete
Neturėdami jokios ūkininkavimo patirties Vansevičiai visų auginimo subtilybių išmoko patys.
„Google“ – visagalis. Daug skaitėme internete, vadovėliuose. Nebijome bendrauti su žmonėmis, jei turime klausimų, kreipiamės į patyrusius ūkininkus ar Lietuvos daržovių augintojų asociaciją (LDAA). Stengiamės dalyvauti įvairiuose renginiuose, semtis žinių“, – sako Vigilijus.
„Pradėjome labai paprastai. Vyras nuvyko į Prienus, nupirko 100 kg česnakų sėklų, atsivežėme ir kibome į darbus. Pirmus kartus sėjome savo jėgomis, rankomis, o praėjusiais metais padidinus derlių iki 3 ha, kaimynai paskolino sodinimo techniką“, – pasakoja Olga.
Didelė paklausa
Vansevičiai pastebi, kad česnakai rinkoje yra ypatingai patraukli prekė, o didžiausią dalį visos savo produkcijos ūkininkai tiekia prekybos tinklams.
„Domisi ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, tačiau jie nori daug, prašo ne po 5 ar 10 kilogramų, o po kelias tonas. Mes kol kas tiek dar negalime pasiūlyti“, – sako Vigilijus.
Nors ūkininkai iki šiol nėra gavę jokios paramos, dėl to per daug neišgyvena bei drąsiai kalba apie ateitį.
„Plėstis po truputį bandome savo lėšomis. Mums padeda netoliese gyvenantys ir dirbantys ūkininkai. Sezoniniams darbams kviečiamės kaimynus, kitus kaimo gyventojus“, – pasakoja Vigilijus.
„Su kiekviena diena mums sekasi vis geriau. Norime plėsti ir didinti ūkį. Mūsų planuose – naujos technikos įsigijimas. Tikimės nuo rankų pereiti prie mechanizuoto darbo“, – sako Olga.
Kalbėdami apie dabartinę daržovių rinką jaunieji ūkininkai sako, kad nėra vienos geros augalininkystės nišos ar kultūros. Pasak Vigilijaus, viskas priklauso nuo įdirbio.
„Bandėme moliūgus, cukinijas, svogūnų laiškus, bet nieko nesigavo ne dėl to, kad nebuvo paklausos, tiesiog neturėjome tinkamų sąlygų. Jeigu būtume pradėję nuo pavyzdžiui cukinijų, tai būtų irgi pliusas, bet viskas priklauso nuo situacijos, kuri mums palankiausia buvo būtent česnakų auginimui“, – teigė ūkininkas.
Gamybininkai vertina eterinį aliejų
Bendradarbiaujant su Žemės ūkio universitetu Vansevičiams teko lankytis agronomijos fakultete, kuriame studentams buvo demonstruojami skirtingų šalių česnakų ypatumai.
„Studentams rodėme lietuviško, kinietiško ir ispaniško česnako skirtumus. Lietuviškame česnake yra daugiausia eterinių aliejų, tai labiausiai lemia gamtinės sąlygos, o gamybininkams tai didžiausias pliusas. Sausomis medžiagos daugiausia pasižymi Kinijoje auginti česnakai, nes džiovinimas ir transportavimas užtrunka ilgai, o ir aromatinių medžiagų beveik nelieka“, – aiškina Vigilijus.
Lyginant lietuviškus ir ispaniškus česnakus lengva apsigauti, mat iš išorės jie labai panašūs, tačiau anot Olgos, Lietuvoje augintas česnakas turi kur kas daugiau vitamino C.
„Tiek ispaniškas, tiek lietuviškas česnakas yra panašūs, tačiau Vakaruose visai kitoks klimatas, daug šilčiau ir sausiau. Lietuvoje mes nesame turtingi saule, bet turime žiemą, sniegą, dėl to vitaminų išlieka kur kas daugiau“, – sako ūkininkė.
Tiki kooperacija
Pradėję savo verslą ūkininkai bandė kooperuotis su didžiausiais morkų ir svogūnų augintojais, tačiau teko nusivilti.
„Pasiūlėme kartu užsiimti pardavimais, bet buvo daug dvejonių, klausimų ir nepasitikėjimo iš stambių ūkių pusės, todėl nieko rimto nesigavo. Stambiam ūkininkui yra lengviau derėtis su prekybos tinklais, o kai mes mažiukai pradedame bendrauti, pirmas klausimas – „kiek turit česnakų?“ Būna, kad prekybininkams per savaitę reikia tonos, o mes toną galime surinkti tik per mėnesį.
Jei susijungtų 10-15 česnakų augintojų, tai būtų galima įgyvendinti. Per ilgą laiką, lietuvių genuose yra užfiksuotas faktas, kad jis yra vienas vienintelis ūkininkas. Mano šeima, mano ūkis, mano pinigai. Tol kol žmonės neišmoks pasitikėti, tol nebus kooperacijos. Visi galvoja tik apie tai, kad gali likti apgauti“, – sako Vigilijus.
Ir visgi ūkininkas, kaip pats teigia, tiki šviesiu rytojumi.
„Reikia keisti mąstymą. Esame optimistai. Anksčiau ar vėliau žmonės turės suprasti, kad reikia kooperuotis, nes smulkius ūkininkus ištiks mažų prekybos taškų likimas, jie bus nukonkuruoti stambiųjų ir tiesiog išnyks“, – sako vyras.
Anot Vigilijaus, žmonės dažnai kalba, kad ūkininkai vien tik skundžiasi, tačiau tai yra labai klaidinga nuomonė.
