aA
Prieš šimtmetį anapus iškeliavo tvirtu charakteriu pasižymėjusi prozininkė, dramaturgė, publicistė, visuomenės veikėja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, žinoma Žemaitės slapyvardžiu.
Bu­kantės dva­re­lis
Bu­kantės dva­re­lis
© Žemaitis

Siekiant paminėti šią datą, Bukantės koplyčioje, į kurią ir ji su tėvais ateidavo pasimelsti, jos mirties dieną – gruodžio 7 d. – aukotos šv. Mišios.

Gyvenimo pradžia

Devyni kilometrai nuo Plungės–Šateikių plento išlikęs grafui Pliateriui priklausęs Bukantės dvarelis, kuriame 1845-aisiais gimė Julija. „Bukantiškėj buvo labai gražios apylinkės: didelis soda, aplinkui prūdas, pakalnėj malūnas, laukai, pievos, visur keliukai, topoliais sodinti...“, – prisimena „Autobiografijoje“ rašytoja. Jos tėvai, gyvendami Bukantės dvarely, tarnavo grafui Pliateriui daugiau kaip dešimt metų: tėvas urėdu, motina – gaspadine.

Gimusi Julija buvo pakrikštyta Šateikių bažnytėlėj kunigo Golmino. Ji augo kartu su trimis seserimis. Nors kilo iš bajorų šeimos, tačiau nuo mažens teko padėti ūkyje – paukščius ganė, lesino, paaugusi melžė karves, sūrius darė. Sulaukusią vienuolikos metų tėvai išvežė mokytis pas bajorę dėdienę kartu su jos vaikais Šėmuose, netoli Lauksodos. „Mokykla – kambarys ant aukšto, aslos viduryje stalas, pasieniais keturios lovos ir du šėpukai knygoms susidėti. Buvo šešios mokinės, o mokytoja – vyriausia dėdinos duktė. Mokė skaičiavimo, skaitymo, rašymo, geografijos. Mokino taip pat visokio mandagumo, apsiėjimo, manieros, šokių. (...) Paskui dėdinos duktė ėmė sirginėti, o labiausiai reikia su svečiais ir su važinėjimu į svečius sugaišti, nėra laiko mokinti“, – prisiminimuose rašė Žemaitė.

Dėdienė į dukros vietą nusamdė mokytoją iš Vilniaus, lenkę. Taip pat paėmė tris svetimas mokines, tad Julijai nebeliko vietos. Bet dėdina nuo savęs neišleido. Liepė jai skaityti, rašyti, pačiai lavintis, taip pat prašydavo padėti ir prie namų ūkio. „Tapau sykiu tarnaitė, panelė, gaspadinė, pasiuntinė, siuvėja...“ – prisipažino Julija. Vasaromis, parvykusi pas tėvus, dažnai paskaityti knygų gaudavo nuo kaimyno Endriejausko, kurio netoliese buvo dvarelis, Bukantiške vadinamas. Pasak Žemaitės, tai buvo senas kavalierius, labai mokintas, laikraščius skaitė; atėjęs pas jos tėvus, pasakojo apie Sevastopolio karę.

Žemaitė
Žemaitė
© Žemaitis

Pirmoji simpatija ir vestuvės

Po trejų metų mokslų Šėmuose persikėlė pas dvarponį Gorskį į Džiuginėnus netoli Telšių.

Čia patarnavo jo netekėjusiai seseriai. Betarnaudama susipažino su iš mužikų kilusiu dvaro vyresniuoju medžioklės prievaizdu Laurynu, kuris „atsimindamas pasakojo visokias skriaudas ir bėdas biednųjų mužikų, sykiu ir savo skausmus. Tankiausiai nusiskundė, kad jo niekas neužjaučia, nemylėjo ir nemyli...“ Tokiais nusiskundimais įgijo Julijos simpatiją, pasigailėjimą. „Netrukus ir apie ženatvę ėmėm projektuoti. Bet jis vis dejavo, kad mano tėvai bajorai, neleis manęs už mužiko.“

Prižadėjo Žemaitė nežiūrėti nė kokių neleidimų ir sutiko už jo tekėti vien dėl to, kad mužikas ir likimo skriaudžiamas. „Man rodėsi kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus“, – rašė ji. Sužinoję ponai nuo to atkalbinėjo, mama irgi prašė netekėti, tik tėvas neprieštaravo. Susituokė Plungėje, nes Julijos tėvai toje parapijoje gyveno ir pakėlė vestuves.

Dar per žiemą iki šv. Jurgio jaunieji Žymantai tarnavo dvare, tada išvažiavo gyventi savarankiškai. Julijos tėvas buvo pirkęs du valakus žemės su apgriuvusiais trobesiais, joje jauniesiems leido ūkininkauti. Vyras nuo savo motinos ir brolio gavo pradžiai gyvulių ir duonos.

„Darbas darbą veja, nesumanau, už ko pirma griebtis. Še tau mano pasišventimas! Kokia čia kam arba man nauda? Atsakymas – tik ašaros... O ir tas reikia slėpti, nes pamatęs vyras ima pykti“, – prisiminė rašytoja.

Šeimynio gyvenimo vargai

Žemaitės tėvams nustojus tarnystės – senis grafas mirė ir jo sūnūs juos atleido, kartu su dviem jos seserimis persikraustė pas jaunuosius. Pavasarį tėvas paėmė vesti savo ūkį, tad Žymantai šiuos namus paliko. Nuo tų metų jie įvairiose vietose nuomojosi didesnius ir mažesnius ūkius ilgesniems ir trumpesniems metams, dažnai netgi vieneriems.

„Maž kas pavasarį reikėjo mantą į vežimus kraustyties ir gyvuliais varini danginomės į naują vietą, tikėdamos atrasti geresnius patogumus, didesnę laimę. Bet niekur miltų kalnų neradom – tos pačios bėdos, tie patys vargų vargeliai...(...) vis trūksta, vis galą su galu negalima suvesti. Mano vyrui rodosi, kad ne aš ne gaspadinė, per tai nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti“, – rašė Žemaitė. Tačiau išties abu, anot jos, buvo nepraktiški ir nepapratę prie sunkaus darbo. „Prie to, dar Dievas toks geras – laimina ir laimina: kas dveji ar pusantrų metų mažiukas ar mažiukė užkrinta. Kiekvienas mano su ašaromis sutinkamas“, – prisiminė J. Žymantienė.

Tada vyras ją nuramindavo, kad Dievas davė ir užaugins. Juodu ir užaugino keturias dukras ir du sūnus. Nuolat į darbus įnikusi Žemaitė neslėpė, kad ilgėjosi skaitymo, jai trūko knygų, tad turėdama galimybę, jas skolindavosi. Tačiau dažniausiai iš savo sesers, gyvenančios Varniuose, gaudavo tik religinės literatūros. Parėjusi gyventi į Ušnėnus, susipažino su kaimynais dvarponiais, iš kurių pasiimdavo paskaityti lenkiškų leidinių. Vėliau kaimynas gimnazistas Povilas Višinskis pradėjo slapta parvežti lietuviškų knygų. Jo paskatinta pradėjo ir pati rašyti lietuviškai.

Rašytojos ir visuomenininkės debiutas

1894 m. J. Žymantienė Ušnėnuose, painiodama mažąsias ir didžiąsias raides, sukūrė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“. P. Višinskis šį apsakymą pasiūlė Gabrielei Petkevičaitei-Bitei ir Jonui Jablonskiui, jų dėka šis tekstas buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J. Jablonskio siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas žemaičių tarme. Taip ir prigijo šis slapyvardis.

Netrūko spėliojančių, kas slepiasi už jo, nes taip drąsiai rašė apie neigiamus gyvenimo reiškinius, moters gyvenimą, ironiškai ir nepaprastai detaliai, realistiškai sugebėjo atskleisti tikslią to meto kaimo nuotaiką.

Tik po vyro mirties 1900 m. J. Žymantienė metė ūkininkavimą ir išvyko iš Ušnėnų, įsidarbino ekonome G. Petkevičaitės-Bitės tėvo dvare. Turėdama daugiau laiko, įsitraukė į lietuvių visuomeninį gyvenimą. 1907-aisiais dalyvavo pirmajame moterų suvažiavime Kaune, kur skaitė pranešimus „Sodžiaus moterų skriaudos“, „Apie moterų girtuoklystę“; 1908-aisiais – Rusijos moterų suvažiavime Sankt Peterburge. 1911 m. Žemaitė persikėlė į Vilnių, dalyvavo kultūrinėje veikloje. Dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje – buvo atsakinga carinei valdžiai už šio laikraščio turinį.

Tiesa, ne viskas ėjosi sklandžiai. 1915 m. dėl „Lietuvos žiniose“ publikuoto straipsnio apie Valstybės dūmą, kurio autoriaus ji taip ir neišdavė, dvi savaites praleido Lukiškių kalėjime. Pirmojo pasaulinio karo metu – 1916–1917 m. Amerikoje rinko aukas nukentėjusiems nuo karo šelpti.

Jos teigimu, „Ištisus metus baldėmės po Ameriką, aplankėme daugiau negu šimtą miestelių, miestų, lietuvių kolonijų“. Šioje šalyje aktyvi visuomenininkė surinko nuo 30 iki 50 tūkst. litų. 1921-aisiais, grįžusi iš Amerikos, apsistojo Kaune pas Stiklius, po kelių mėnesių – pas Andrių ir Aleksandrą Bulotus Marijampolėje; rašė, taisė senus savo raštus. 1921-ųjų metų žiemą su reikalais išvažiavo į Kauną, bet grįžtant atgal autobusas sugedo ir teko nakvoti laukuose. Rašytoja smarkiai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir gruodžio 7-ąją, sulaukusi 76-erių, mirė.

Atsisveikinimas

Pašarvojo ją Bulotos kabinete.

Plūdo žmonės su ja atsisveikinti... Gruodžio dešimtąją, lydint į kapines, visa Marijampolė užtvindė gatves... Tačiau iš artimųjų į laidotuves atvažiavo tik duktė Elena Tarasienė, anūkai Elzė Čepauskienė ir Stasys Jaras. Iš pradžių parapijos klebonas ją norėjo laidoti nešventintoje patvorio žemėje, nes be paskutinio patepimo iškeliavo, bet įsikišus rašytojos bičiuliui Juozui Tumui-Vaižgantui, leido kapinėse, tik be varpų skambėjimo. J. Tumas-Vaižgantas šalia kapo ir kalbą pasakė. Į kapines atvyko ir pėstininkų pulko dūdų orkestras. Marijampolės senosiose kapinėse iki šiol pagarbiai prižiūrima Žemaitės kapvietė, paženklinta skulptoriaus Petro Rimšos paminklu.

Žemaitis
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(119 žmonių įvertino)
4.7815

Lietuviai sukūrė unikalų penkių elementų labirintą (1)

Pa­va­sa­ris ir kar­tu su juo at­bun­dan­ti gam­ta – pui­kus me­tas leis­tis į...

Prasidėjo sraigių rinkimo sezonas – kiek galima uždirbti (1)

Pirmasis pavasarinis lietus – startas ir sraigių supirkimo sezonui.

Kiek kainavo gyvuliškas elgesys su gyvuliais (1)

Už gyvūnų nepriežiūrą, piktybiškai pažeidinėjamus teisės aktų reikalavimus ir ignoruojamus...

Verslas PliusArūnas Milašius

Lenkijos lietuvis: kaip lenkai pragyvena iš 40 hektarų, perka lietuviškas karves ir nuomoja žemę Lietuvoje

Jonas Vaičiulis, Punsko viršaičio pavaduotojas, sako, kad Lenkijos ūkininkai, kaip ir lietuviai,...

Jos laisvos! Karvės Švedijoje po ilgos, tamsios žiemos išbėgo į dienos šviesą

Karvių banda po ilgos ir tamsios žiemos tvarte pagaliau gali ganytis žaliose pieno ūkio pievose...

Top naujienos

Delfi PliusTomas Janonis

Pajūrio draustinyje prabangų namą pasistačiusiems verslininkams – teismo kirtis: viskas krypsta vilos griovimo link

Viename gražiausių pajūrio draustinių ištaigingą namą pasistatę verslininkai sulaukė jau...

Delfi PliusEdgaras Savickas

Viena turtingiausių Lietuvos šeimų bando atsikratyti sąsajų su Rusija ir Baltarusija: vedamos derybos

Šiuo metu yra vedamos derybos su keliais potencialiais įmonių Baltarusijoje ir Kaliningrade...

Verslas PliusJorge Valero

Karas Ukrainoje paveikė visas ekonomikos sritis – ES ruošiasi audrai

Naujų energijos kainų šuolių, sparčiai kylančių maisto kainų ir su tuo susijusių socialinių...

Delfi PliusIeva Jazavitienė

Vasaros atostogoms išleidžiame daugiau nei Kalėdoms: kaip susiplanuoti biudžetą jau dabar

Kada išleidžiame daugiau – vasarą ar prieš Kalėdas? Internete nuomonės išsiskiria – vieni...

Karas Ukrainoje. Donecko srityje rusai nužudė mažiausiai 10 ukrainiečių

Rytiniame Donecko regione Rusijos pajėgos nužudė mažiausiai 10 ukrainiečių civilių, tarp jų...

Eksperimentas nustebino: važiuojant lėčiau pavyko sutaupyti, tačiau tokia strategija suveiks ne su visais automobiliais

Prasidėjus degalų kainų raliui vairuotojai dažniau atkreipia dėmesį į patarimus, kaip važiuoti...

Tyliai tūnanti liga gali baigtis kepenų ciroze ar vėžiu: net nejausdami simptomų žmonės gali užkrėsti kitus

Hepatitas – virusinė užkrečiamoji (infekcinė) kepenų liga, galinti tyliai ir ramiai slėptis...

Ala Pugačiova atsakė, kada ketina sugrįžti į Rusiją: paaiškino, kodėl

Ala Pugačiova patikino, kad į Rusiją sugrįš, ir tai planuoja padaryti jau šį rudenį –...

Tujų genėjimas pagal taisykles: kaip nepadaryti septynių paplitusių klaidų

Kraštovaizdžio dizaineriai dažnai siūlo sodinti tujas, nes jos yra lengvai auginamos, be to, gana...

Ispanijoje gyvenanti Aušra Burnienė: rudenį šios šalies kurortuose nusipirkti būstą gali būti neįmanoma dėl vienos priežasties papasakojo apie kainas (2)

Pilni lėktuvai lietuvių į Ispaniją leidžiasi ne tik atostogų, apstu ir norinčių čia susirasti...