Andriulis brangų steiką atidavė katinui: prabangių parduotuvių savininkai nemoka parduoti geros mėsos

Lietuvoje niekaip prie prekystalio nesusieina kokybiškos jautienos augintojai ir pirkėjai. Vieni tikina, kad pas mus nėra pakankamai pirkėjų, galinčių mokėti už kokybišką mėsą, kiti aiškina, kad nėra augintojų, galinčių tiekti tokį produktą.

Tačiau pirkėjai, negailintys pinigų gurmaniškam maistui, sako, kad šioje mozaikoje reikia dar vienos sudedamosios dalies – mokėjimo parduoti. Su tuo neseniai susidūrė žinomas nuomonės formuotojas Liudvikas Andriulis. Savo įspūdžius jis aprašė feisbuke.

Optimizmo žudikai

Galvojau duosiu šansą Benedikto turgaus startupui. Tai yra kroksas (plastmasinė šlepetė red. past.). Keptas kietas kroksas. Ir mano kepimas buvo tobulas. Mėsa kroksas. Niekada nepirkit lietuviškos jautienos. Mes nemokam. Neduokim jiems šanso.

Pasigailėjau. Šitą paskutinį pakelį atiduosim katinam. Ir tie neės.

Papildymas: Šitoj situacijoj, paskaičius komentarus, pasidarė dar pikčiau – kaip galima pardavinėti steikams netinkančią mėsa steiko dydžiais, storiais ir pakuotėmis? Žiauru visiškai. Tvarkoj, nepažiūrėjau, kad parašyta „kumpis“. Bet ta vieta apsimeta steikų vieta. Aplenkit dideliu ratu.

Aistroms aprimus ir L. Andriulio katinams, kuriems atiteko keliolika eurų už kilogramą kainavusi mėsa, pasisotinus (nepaisant šeimininko nuogąstavimų, mėsą jie ėdė), nuomonės formuotojo paklausėme, ar tikrai jis mano, jog lietuviška jautiena nevalgoma. Jis pabrėžė, kad kaltina ne pačius ūkininkus, ar lietuvišką mėsą kaip tokią, o pardavėjus, kurie dirba atbulomis rankomis:

– Prabangi mėsos parduotuvėlė pakuoja ir parduoda neteisingai. Aš, kaip ir visi viduriniosios klasės vilniečiai, mėsą perku iš specializuotų mėsos parduotuvių, kurie užtikrina, kad kepsnys pavyktų ir diletantui. Bendras įspūdis toks, kad yra kas moka parduoti ir šviesti, kad klientas būtų patenkintas, o kiti nukopijuoja jų koncepciją, panašiai supakuoja, išsinuomoja vietą brangiame maisto turguje, bet parduoda bet ką bet kaip. Tokie klientai kaip aš nežiūri į kainą, nebent ten „Wagyu“ (išskirtinė marmurinė jautiena iš Japonijos, kainuojanti kelis šimtus eurų už kilogramą red. past.). Tokie kaip aš ateina pasitikėdami pardavėju ir prašo keturių steikų, storesnių ar plonesnių. Geras pardavėjas paaiškina, parenka, parodo. Blogas paduoda keturis pakelius ir pakiša terminalą apmokėti.

Siūlo trumpąsias grandines

Vygantas Šližys, mėsinių galvijų ūkio, kuriame laikoma 700 raguočių ir Mėsinių galvijų augintojų asociacijos vadovas nesistebi situacija, į kurią pateko influenceris ir jo katinai.

V. Šližys sako, kad šiandien rinkoje padėti tokia, kad kokybiškų jaučių augintojams tiesiog neapsimoka auginti gyvulius, nes supirkėjai tiesiog nemoka kainos, kuri leistų dirbti pelningai. Jis pats Lietuvoje savo produkcijos parduoda nedaug, nes didžiosios mėsos perdirbimo įmonės pigiai perka pieninius gyvulius ir už tiek pat supirkinėja mėsinius. Tokiomis kainomis ūkininkai neišgyventų.

„Atjunkytą veršelį, maždaug 7 mėn., ūkininkas gali parduoti už 700 eurų. Juos išsiveža turkai, albanai, deramasi su Kazachstano verslininkais. Jei šį veršį žmogus augins dar 7–8 mėn ir 650–700 kg raguotį priduos mūsų supirkėjams, gaus 900 eurų. Ekonomiškai tai beprasmiška“, – paprastai skaičius dėsto V. Šližys ir sako, kad perdirbėjai patys pripažįsta, kad mėsinė gyvulininkystė dėl pieninių karvių pertekliaus nuvertinta 80 proc.

Ūkininkus tenkintų 1200 –1400 eurų už gyvulį. Panašiai mokama Estijoje.

Kalbant apie ypatingai kokybišką mėsą, tinkančią steikams, ji negali būti pigi. Nes paskerdus gyvulį ūkininkas ją brandina iki trijų mėnesių ir tuo metu dar prarandama 20 proc. svorio. Kai kurie ūkiai tiesiogiai parduoda pirkėjams, tačiau mažam ūkiui išlikti sudėtinga.

„Nuolat kalbame, kad būtina vadinamoji maisto trumpoji grandinė, kai ūkininkas pats augina, gamina ir parduoda. Tačiau negalime konkuruoti su lenkais, pas kuriuos 5 proc. PVM, o pas mus 21. Negalime konkuruoti be paramos ir su tinklais“, – aiškina ūkininkas.