Šie žingsniai sutikti nevienareikšmiškai tiek politikoje, tiek ūkininkų bendruomenėje.
„Pienas LT“ kooperatyvo pirmininkas Tomas Raudonis pareiškė, kad nuo krizės nukentėjo visi pieno ūkiai ir pieno gamintojai prašo pagalbos ne pajamų praradimui, bet nuostoliui padengti, kad nebankrutuotų, todėl valstybės parama reikalinga visiems, nes ūkiai, kurie efektyviai vysto gamybą ir ieško būdų, kaip kooperuotai kurti pridėtinę vertę, dabar nėra paramos taikinyje.
Neatsiliko ir Konkurencijos taryba, paskelbusi, kad Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekte numatoma, jog sutartyje tarp gamintojų ir supirkėjų turės būti nurodyta pieno supirkimo kaina, apskaičiuojama pagal žemės ūkio ministro nustatomus ir skelbiamus rodiklius. Konkurencijos tarybos nuomone, tokia sistema kelia riziką, kad gali būti paviešinti įmonių komerciškai jautrūs duomenys. Be to, pieno supirkimo kainos turėtų būti nustatomos laisvų derybų būdu, o įstatymo projekte numatytas kainų reguliavimas nėra tinkama priemonė siekiant spręsti derybinių galių disbalanso problemą.
Apie tai, kur link suka pieno kainos ir kaip gyvena sektorius pokalbyje su žemės ūkio viceministru Pauliumi Astrausku.
– Kas vyksta pieno sektoriuje? 8 milijonus eurų skyrėte, ūkininkų lūkestis 40 milijonų. Kodėl tokie skirtumai, kaip buvo skaičiuojami nuostoliai?
– Žemės ūkio ministerija pasirengusi kompensuoti ne lūkesčius, o realius nuostolius. Pernai pieno supirkimo kainos buvo pasiekusios rekordines aukštumas. Dabar jos nukritusios ir prašoma šį skirtumą kompensuoti, tačiau tai ne visais atvejais yra nuostoliai. Visoje šitoje istorija labiausiai trūksta skaičiavimo metodikos, kaip buvo šie 40 milijonai suskaičiuoti. Mokesčių mokėtojų pinigai skirti padėti ūkininkams kompensuoti patirtus nuostolius. Pasakyti, kad tiesiog reikia neužtenka.
Mes atlikome gilią pieno sektoriaus analizę, pažiūrėjome, kaip atrodo didžiųjų ūkininkų pajamos ir parduodamo pieno kainos. Pastebėjome, kad kainą, kuri yra žemiau savikainos, (skaičiuojame, kad savikaina maždaug 35 centai) gauna tik smulkūs Lietuvos ūkiai ir jiems reikia reikia pagalbos.
Matome, kad skirtumai dar smulkių ir stambių didžiulės.
– Kokia kovo mėnesio vidutinė supirkimo kaina, kaip ji keičiasi lyginant su vasariu?
– Jau gavome kovo informaciją, paskaičiavome, kiek ūkininkų pretenduos į paramą. Žemiau 35 proc. ribos papuola apie 90 proc. ūkininkų. Apie 10 proc. negauna paramos. Vidutinė tų 90 proc. ūkininkų pieno supirkimo kaina buvo apie 30 ct. už litrą ir jie gamina 35 proc. viso Lietuvos pieno. Likusių 10 proc. 40 ct ir daugiau. Jie gamina likusį pieno kiekį.
– Per mėnesį supirkimo kaina didėjo ar mažėjo?
– Padidėjo keliais centais. Kovą bendra visos rinkos vidutinė pieno kaina virš 38 centų, o vasario 37 centus. Abi šios kainos statistiškai virš gamybos nuostolio ribos, tačiau paramą gaunančių ūkininkų kovo vidutinė kaina 28 centai, o tų, kurie negauna paramos, 41 centas.
– Vis kalbame apie vidutinę savikaina – 25 centus, tačiau energetiniai ištekliai ženkliai pigo. Savikaina tuo pačiu nesumažėjo?
– Žiūrint į dedamąsias, savikaina turėjo mažėti, nes krito degalų ir elektros energijos kaina. Tačiau gyvulininkystės specifika ta, kad pagrindinė dedamoji pašarai, kurie buvo ruošti pernai vasarą, kai degalai ir elektros energija buvo ypatingai brangūs.
– Kokia gyvulininkystės perspektyva? Bendra melžiamų karvių banda didėja ar mažėja?
– Dabar banda stabili. Panašu, kad smulkių ūkių, kurie traukiasi, galvijus kompensuoja bandos didėjimas stambiuose, kurie plečia ūkius. Ar tai tie patys raguočiai sunku pasakyt, gali būti, kad dideli ūkiai neperka mažųjų raguočių, užsiaugina savo.
Lietuvoje įdomi situacija su pieno kaina. ES vidurkis virš 50 ct už litrą. Kyla klausimas kur priežastys ir kodėl mūsų pieno perdirbėjai neefektyvūs ir negali mokėti europinės kainos. Galbūt todėl, kad gamina biržines prekes. Mes, Žemės ūkio ministerija, nusiteikę sukurti Pieno įstatymą, kuris būtų veikiantis ir galėtų išlikti smulkūs ir vidutiniai ūkiai ir jie galėtų gauti teisingą kainą.
– Kas yra teisinga kaina?
– Vieno apibrėžimo nėra. Priklauso nuo to koks ūkio dydis, kiek įmonei kainuoja jį aptarnauti. Nesvarbu, ar tai pavienis ūkis, ar kooperatyvo narys.
Žiūrim į ateitį. 10 proc. ūkių dirba pelningai ir kas bus toliau – ar jie dar didės, smulkieji pasitrauks, ar didės vidutiniokai? Kuris sektorius plečiasi? Ar į tūkstančio ūkių klubą – jie ir įvardinami kaip pelningai dirbantys stambieji – ateis nauji nariai?
Priklauso nuo pačių ūkininkų. Matome, kad ūkiai po truputį stambėja. Tą daro žemdirbiai, kurie pasinaudoja ES parama ir taip artėja prie pelningai dirbančių.
Tačiau kol nėra tokios pat vidutinės supirkimo kainos kaip ES, tol padėtis nėra gera. Mažesni ūkiai arba turi ieškoti galimybių parduoti pieną per trumpąsias grandines, arba stambėti ir tapti konkurencingesniais.
– Ar išliks visos pieno perdirbimo įmonės?
– Priklausys nuo pačių įmonių pasirinktos strategijos, nes matome, kad pieno kiekis gali sumažėti dėl pasitraukiančių ūkininkų. Joms reikia ieškoti būdų kaip gerinti santykius su ūkininkais. Kalbant apie naujas gamyklas, kurios atsidarys regione, priklausys nuo kainos, kurią mokės perdirbėjai. Neatmetama, kad kooperatyvai, kurie turi visą transporto infrastruktūrą, galės pieną išvežti į užsienį.
– Koks turėtų būti „teisingas“ pieno ūkis Lietuvoje?
– Tai modernus ūkis, kuriame reikėtų kuo mažiau žmogaus darbo ir energetinė dedamoji. Iš mėšlo galima gauti šilumą, elektros energiją, perdirbtas mėšlas puiki trąša. Tokie ūkiai labai konkurencingi.
Kalbant apie idealų ūkį, tai šeimos ūkis 100-200 karvių, ne didesnis. Tokiam prižiūrėti užtenka vieno žmogaus, kuris kontroliuotų automatizuotą bandos valdymo sistemą. Automatizuotomis linijomis galima melžti, išplauti linijas. Joms didelės priežiūros nereikia. Tokios fermos yra Švedijoje, Danijoje, o fermos veikia automatiškai ir kuria papildomas pajamas šeimai. Ten dirba tik šeimos galva.
Norint augti reikia daugiau technologijų pašarų ruošimo technologijose, nes mūsų ūkininkai neišnaudoja viso tiek trąšų, tiek grūdinių kultūrų potencialo.
– Ar matyti perėjimas iš pienininkystės į mėsinę gyvulininkystę?
– Mėsinių galvijų skaičius per 10 metų užaugo reikšmingai.
– Ne pirmas ministras nori grūdininkus paskatinti užsiimti gyvulininkyste – čia yra kokių nors poslinkių?
– Kol kas grūdų auginimas yra pelningas ir žmonės, kurie traukiasi iš gyvulininkystės, augina javus ir iš to gyvena, nors šios veiklos sritys turėtų būti sinergija, nes sprendžia trąšų, sėjomainos, žmonių įdarbinimo ištisus metus klausimus.
– Kodėl mes vis dar nusileidžiame Lenkijai?
– Lenkijos skirtumas – ten kur kas toliau pažengusi kooperacija ir gamintojų grupės. Jie samdosi kur kas daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų – nuo veterinarų iki rinkodarininkų – ir dėl to sukuria aukštesnę grąžą iš žemės ūkio gamybos nei mes. Be to, perdirba daug savo produkcijos ir dėl to uždirba daugiau. Tačiau kooperacija didėja ir pas mus.
– Ką gali pakeisti pieno įstatymas, koks jo rezultatas?
– Jis leistų suvienodinti pieno kainas ir panaikinti įvairius priedus, kurie sudaro apie 50 proc. kainos. Kai pas mus ūkininkai labai išskaidyti nuo mažo iki didelio, dėl to supirkimo kaina skiriasi kartais. Didieji ūkiai turi kur kas didesnes derybines galias.
Dabar ūkininkai suskirstyti į dešimt grupių. Pirmoje parduodantys virš 100 litrų per dieną, paskutinėje virš 2 tonų. Įstatymas galbūt leistų suformuoti derybines grupes. Mūsų tikslas, kad kuo daugiau ūkininkų susijungtų ir dirbtų kartu. Šiandien turime pavyzdžių, kai stambiems mokama didesnė kaina nei ES vidurkis, o mažiukams tik 15 centų už litrą. Didieji gauna daugiau nei kooperatyvai ir jiems neapsimoka jungtis kartu su kitais.
– Ačiū už pokalbį.
