Apie išeitis ir kodėl nuo mūsų nusigręžė kai kurie investuotojai, kalbamės su Danu Tvarijonavičiumi, „Roquette Amilina“ valdybos pirmininku.
– Kas nutiko, kad projektai, apie kuriuos kalbėta kaip praktiškai nuspręstus, stabdomi?
– Investicijos – tai nuotaika, o nuotaika pasikeitė visame pasaulyje. Kalbu ne apie Lietuvą. Blogai atrodo visa Europa, nes recesija – praktiškai nutikęs faktas, rinkos neaiškios. Jau sunaikinta labai daug kapitalo. Jungtinių Amerikos Valstijų namų ūkiai 2020 m. turėjo 2,3 trilijono JAV dolerių, dabar liks mažiau nei trilijonas. Nuo 2020 m. visų JAV namų vertės pakilo 40 proc., o dabar jos krito 15 proc. Tačiau žmonės žiūri ne kainas, o tendencijas. Jei namas pinga, kam jį pirkti. Galima palaukti. Investuotojų lūkesčiai – tai vartotojų lūkesčių išvestinė, o šie prasti. Jei Vilniuje vietoj 400 butų per mėnesį parduodama 100, tai matoma ir kitose rinkose. Visoje ES statybinių medžiagų rinka krito 25 proc.
Čia nieko naujo. Kažkada baigsis ir ši krizė, viskas grįš į vietas.
– Europoje prastai, o kaip tame fone atrodo Lietuva?
– Lietuvos saugumas pagerėjo, ir labai stipriai. Kaliningrade buvo daug kariuomenės, o dabar ten tuščia. Vargu ar rusai veršis į kurią nors NATO šalį. Formuojasi naujoji realybė, ir kokia ji bus, mes dar nesuvokiame. Tačiau žmonės taip nevertina. Jie bijo neapibrėžtumo, ir niekas negali pasakyti, kas, kiek ir ko pirks. Pavyzdžiui, maisto poreikis visoje ES padidėjo, tarsi reikėtų investuoti, tačiau niekas neinvestuoja, nes šis augimas – dėl keistų priežasčių.
– Ši priežastis – Ukraina? Ar mes galime su jais konkuruoti?
– Ukraina – viena iš priežasčių. Tai ne mūsų lygio žaidėjas ir toli gražu ne visuose sektoriuose galime konkuruoti. Jie varžosi su Brazilija, JAV. Agrosektoriuje mes – ne to lygio žaidėjai. Mes turime kelis milijonus tonų grūdų, o jie – dešimtis milijonų.
– Tačiau kalbama, kad keli fondai ir korporacijos Lietuvoje statys dideles grūdų perdirbimo įmones.
– Dar niekas pasaulyje iš karto nėra pastatęs 500 tūkst. t kviečių perdirbimo įmonės plyname lauke. Jei lietuviai tai padarys, paspausiu dešinę. Labai drąsus projektas. Problema – rinka. Jei krakmolą būtų lengva parduoti, mes būtume padvigubinę jo gamybą. Tai nesudėtinga. Tačiau šis produktas pigus, jo rinka vietinė, o glitimą, aukštesnės pridėtinės vertės produktą, parduoti sunku. Kiek krakmolo sunaudoja skandinavų popieriaus pramonė, tiek mes ir tiekiame.
Jei nori kurti kitus produktus, aukštesnės pridėtinės vertės, 500 mln. eurų gamyklai statyti neužteks.
– Koks bendras Lietuvos žemės ūkio potencialas?
– Geras, tačiau reikia kito žingsnio – aukštesnės pridėtinės vertės. Tai ne lietuviškas, ne vietinis, o korporacijų verslas. Vietinis kapitalas tokiam žaidimui tiesiog per mažas. Nebus korporacijų – niekur nepajudėsim. Tai galioja ne tik grūdų, bet ir pieno sektoriuje. Kelis šimtus milijonų eurų gali paskolinti vienas bankas, tačiau to neužteks, nes tai – eilinė regioninė gamykla. Svarbu ir realizacija, kurią turi korporacijos. Tačiau verta įvertinti, kad korporacijos neskuba investuoti svetimose šalyse, jos stengiasi investuoti gimtinėje.
– Nuolat kalbame, kad atsiliekame nuo Lenkijos. Kur bėda?
– Nesakyčiau, kad mes atsiliekame nuo Lenkijos. Ten didesnės įmonės nei pas mus tos, kurios orientuotos į vietos rinką, ir gamyklos, kurioms reikia daug darbuotojų. Be to, jų logistika šiek tiek geresnė nei mūsų. Nors iš pradžių jie buvo pranašesni energetiškai, tačiau dabar korporacijoms reikia vadinamosios žaliosios energijos, o šioje srityje ten resursų nėra. Padėtis keisis, jei atsiras atominė elektrinė. Daug kas dabar tiesiog negali investuoti į Lenkiją.
Mūsų sektoriuje nekonkuruojame, nes jie neturi grūdų žaliavos, kad galėtų eksportuoti. Nors, iš kitos pusės, tai patraukliausia šalis Rytų Europoje, bet į kiekvieną projektą reikia žiūrėti atskirai.
– Kaip suprantu, perspektyvos liūdnos...
– Ne. Galimybių langų visada yra, tik jų nereikia praleisti. Reikia būti pasiruošus, ir jei pamatysi galimybę, tiesiog startuoti iš žemo starto pozicijos. Svarbu atsiminti, kad vien tik potencialas nieko nereiškia. Potencialą turi visi. Pavyzdžiui, Ukrainoje dabar jo labai daug, tačiau ar kas nors ten statys gamyklą? Vargu. O ateityje, kai prasidės šalies atstatymas?
– Galima sakyti, kad dabar visi laukia, kada bus galima saugiai investuoti Ukrainoje?
– O taip. Ten vėliau bus gerų galimybių, tai Lietuvai nereiktų praleisti progų investuoti. Korporacijos dairosi ir laukia normalizacijos. Ši šalis visiems bus labai rimtas konkurentas. Be to, kai prasidės atstatymas, tikėtina, kad investuotojai gaus JAV ar ES lėšų ir gamyklų nereikės statyti iš savų pinigų.
Aišku, pasaulis tuo nepasibaigs, tik investicijų pritraukimo kartelė taps kur kas aukštesnė.
Mes suprantame, kad reikia perdirbti žaliavą, bet nesuprantame kaip. Tai mūsų problema. Paliekam savieigai ir tikimės, kad pavyks. Aiškios strateginės krypties nėra.
Pavyzdžiui, vengrai žaidė su įstatymu ir pastatė dideles grūdų perdirbimo įmones. Bet jiems reikėjo labiau nei mums, nes perteklius didelis, o jūros ir kartu geros logistikos nėra. Dėl to ir javai vidaus rinkoje ten kur kas pigesni nei tarptautinėje.
– Ačiū už pokalbį.
