Apie tai, kokie protestuotojų tikslais ir ko tikisi mūsų žemdirbiai kalbamės su Arūnus Svitojumi, Žemės ūkio rūmų pirmininku, vienu iš šios akcijos organizatorių.
– Kodėl ūkininkai iš Lietuvos važiuoja į Briuselį protestuoti?
– Tam, kad būtum matomas turi pasirodyti. Jei kalbi, o su tavimi nekalba, tenka imtis tokių priemonių. Turbūt tai ir yra giluminė priežastis. Nes net pačioje ES mes nesame vertinami kaip lyderiai. Visgi Lietuva yra aktyvi ir įsuka smagratį. Tuo labiau, kad pasakyti turime ką. Žemės ūkio srityje esame gana didelis kraštas. Pagal potenciją – įvertinus patirtį, žemę, klimatą – šioje srityje turėtume būti ne Europos gale, kaip dabar, o vidutiniokai.
– Tačiau mes kaip velkamės gale, taip ir velkamės. Tam yra ir objektyvių priežasčių?
– Buvimas Sovietų Sąjungoje mums padarė milžinišką žalą – sunaikino infrastruktūrą, pakeitė mastymą, sugriovė šeimos ūkius. Stojant į ES mes neišsiderėjome orių sąlygų. Tiesiog džiaugiamės, kad dvaras atidaro duris ir mus įsileidžia. Tačiau iš tiesų, tos durys neatsidarė. Po dviejų finansinių laikotarpių matome, kad gauname tik trupinius. Matom, kad ir ES stengiasi taip suskaičiuoti, kad nebūtų lygių sąlygų. Mes gauname 200 eurų už hektarą, Pietų šalys 400. Iš kitos pusės, Baltijos šalys ir skiriasi tuo, kad sugebame mobilizuotis ir galime pareikalauti. Jei būsi vienas, rezultatas bus kitoks. Sugebėjome pritraukti ne tik latvius ir estus, bet ir čekus, lenkus, bulgarus, slovėnus. Tai bus didesnė jėga. Į Briuselį kartu su mumis važiuos 6–8 valstybės.
Reikalaujame ne tik tiesioginių išmokų. Palaikome kitus ir gana specifiniais klausimais, kurie ne visiems aktualūs. Mes paremiame Vidurio Europos valstybes, jie paremia mus.
Naudojamės proga, kad vyksta Vadovų taryba ir už lango su reikalavimais stovi trečdalis ES valstybių. Vokiečiai ir prancūzai pradeda eiti į kompromisus. Tuo labiau, kad didžiosiose ūkininkų organizacijose pagrindinės ES valstybės stengiasi užimti vadovaujančias pozicijas. Tai nėra teisingas atstovavimas. Mes susitelkę sakome, kad tai nėra teisinga ir šie procesai pradeda judėti.
– O kas mums gali padėti „palipti iki ES viduriuko“?
– Vienas iš žingsnių jei gautume daugiau lėšų įvairioms ES programoms. Mums reikia teisingų sąlygų, kad dirbtume panašiai. Kitas dalykas, mes patys turime teisingai įgyvendinti teisingą finansų sklaidą. Lenkai labai sėkmingai parėmė smulkius ir vidutinius ūkius, kurie tapo labai efektyviais. Jei pas mus per keletą metų jaunųjų ūkininkų sumažėjo per pusę, pas juos šis sektorius nemažėjo.
Pas mus paradoksas, kad kuo daugiau gauname pinigų, tuo labiau einame į industrinį ūkį. Tą patį matome ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje. Tiesiog apsukresni gauna daugiau lėšų ir tuo pačiu nukonkuruoja mažesnius ūkius. Paramos pinigai neduoda grąžos ir nekuria vidinės infrastruktūros.
– Tačiau jei ES duos daugiau pinigų, ar tai ką nors pakeis?
– Jie taip ir sako, kad kuo daugiau pinigų duoda, tuo problemų daugėja ir tuos pinigus pasiima vis siauresnis žmonių ratas. Skelbiama, kad ES vidutiniškai 20 proc. gamintojų pasiima 80 proc. lėšų. Kai kuriose šalyse lėšas pasiima tik 10 proc. ūkininkų ir kai kur matome, kad tie paramos gavėjai užsieniečiai, kurių turtą perka kinai. Taip ir išeina, kad paramą gauna tie, kurios jiems reikia, o tie, kurie dėl to tik dar labiau turtėja.
– Tai ko mes tada prašome. Savo vidinių problemų nesprendžiame, tik prašome dar daugiau paramos. Ar tai išeitis?
– Spręsti problemas mums jau padeda pati ES. Pavyzdžiui, ji įveda finansavimo lubas. Pavyzdžiui, duodama iki 50 tūkst. eurų vienam ūkiui, ar remiama iki 100 ha ūkiai. Didesnis ūkiai tampa tik kenkėjais, nes tampa nedraugiškais gamtai.
Tačiau į ES mes važiuojame ne tik dėl tiesioginių išmokų, bet ir dėl pačios ES plėtros ir kitų niuansų. Pavyzdžiui, Afrikinis kiaulių maras dar perversmą visoje Europoje ir mums reikia atsakymų ką daryti. Ši liga ant Senosios Europos slenksčio. Pavyzdžiui, Lenkijoje vietoj 20 milijonų kiaulių liko 10. Vietoj eksportuojančios šalies jie tapo importuojančia, nes suvartoja 15 mln. kiaulių. Kinijoje šis virusas taip pat pakeitė rinką.
Iš kitos pusės matome ir tokius dalykus, kad Prancūzai ir Vokiečiai mus aukoja vardan „VW“ rinkų Pietų Amerikoje. Mainais už galimybę eksportuoti jie įsileidžia mėsą iš ten, o mūsų paukštininkystei ir mėsinei gyvulininkystei tai bus peilis, nes Europa bus užversta šaldyta jautiena.
– Ačiū už pokalbį.
