Miško savininkų pyktį kursto ir tai, kad priverstinai sustabdę ūkinę veiklą jie negali tikėtis kompensacijų. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse gamtosaugininkai su miškininkai priversti elgtis kitaip, rašoma pranešime.
Sausį Švedijos miškų savininkai prisiteisė 18 mln. Švedijos kronų (1,7 mln. eurų) kompensacijų už tai, kad jiems nebuvo suteiktas leidimas ūkininkauti pagal jau suderintus miškotvarkos projektus.
Anot teisininkų, dabar, kai panašus konfliktas kilo ir Lietuvoje, švedų sprendimas galėtų tapti orientyru, nes esminių skirtumų šalių konstitucijose užtikrinant teises į privačią nuosavybę – nėra.
Pateikė ieškinį valstybei
Švedijoje konfliktas tarp aplinkosaugininkų ir miškininkų įsižiebė, kai Miško valdyba (Valstybinės miškų tarnybos atitikmuo) neišdavė miško savininkams leidimo miškams kirsti, mat nustatė, kad tose teritorijose buvo svarbių gamtinių vertybių. Jų plotai buvo klasifikuojami kaip pagrindinės biobuveinės, todėl kirtimai esą prieštarautų svarbiems gamtosauginiams interesams.
Tačiau miško savininkai nusprendė pateikti ieškinį valstybei. Mat Švedijos Miško apsaugos įstatyme numatyta, kad kai kuriais atvejais kompensacijos dėl valstybės įsikišimo taikomos ir atsisakius išduoti leidimą.
Teismas nurodė, kad asmuo turi teisę gauti kompensaciją, jei valstybės apribojimai smarkiai apsunkina nuosavos žemės panaudojimą ir pažymėjo, kad intervencija į turto apsaugą turi būti proporcinga ir įgyvendinama asmeniui neužkraunant nepagrįstos naštos.
Praranda pajamas
Advokatų kontoros „Glimstedt“ partnerė, advokatė dr. Solveiga Palevičienė teigia, kad tokias atvejais, kai valstybės institucijos numato papildomus ūkinės veiklos apribojimus ar neleidžia kirsti miškų, savininkai nebegali gauti planuotų pajamų ar jų valdomas turtas gali nuvertėti.
Pasak jos, valstybė turi teisę įgyvendinti reformas ir vykdyti savo politiką, tačiau būtina suderinti visų pusių interesus.
„Balansuodamas tarp visuomenės intereso įgyvendinti reformą ir privačių subjektų intereso laisvai įgyvendinti savo nuosavybės teises, Švedijos teismas priėjo išvados, kad pakeitimai turėjo esminės įtakos privačių miškų teisėtiems interesams, dėl to už tai jiems turėtų būti adekvačiai kompensuojama“, – sako teisininkė.
Teismas taip pat pažymėjo, kad tokiais atvejais, kai nekilnojamojo turto dalis yra nusavinama, nustatomas toks kompensacijos dydis, kiek dėl ekspropriacijos sumažėjo nekilnojamojo turto rinkos vertė.
Miško savininkui taip pat turi būti sumokamas papildomas 25 proc. standartinis priedas nuo kompensacijos sumos, susijusios su rinkos kaina, nes žalą patyręs žemės ar miško savininkas turėtų atsidurti toje pačioje turtinėje padėtyje, kokia buvo prieš eksproprijavimą.
Neturėjo patirties
Iki šiol Švedijoje nebuvo nei aiškių teisės normų, nei praktikos, numatančios, kaip turėtų būti sprendžiamos panašios situacijos.
Dr. S. Palevičienė sako, kad nors kol kas nėra aišku, kaip situaciją vertins aukštesnės instancijos teismai, tačiau šiai dienai priimti sprendimai nustato precedentą ateičiai.
Anot jos, tokias kompensacijas priteisę Švedijos teismai remiasi Konstitucijoje įtvirtina nuosavybės teisių apsauga bei Europos Žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsniu. Pasak teisininkės, esminių skirtumų tarp Lietuvos ir Švedijos teisinių sistemų konstituciniame lygmenyje šiuo aspektu nėra ir nors precedentas negalėtų būti taikomas tiesiogiai, galima spėti, kad Lietuvos teismų pozicija analogiškoje situacijoje būtų panaši.
„Natūralu, kad principas turėtų būti išlaikomas toks pats Lietuvoje. Pirmiausia, į tai turėtų atsižvelgti įstatymų leidėjas nustatydamas reguliavimą. Jeigu jis tinkamos pusiausvyros neišlaiko, tuomet gali būti keliamas klausimas, ar tokie įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, arba klausimas dėl kompensacijų už patirtus nuostolius konkrečioje byloje“, – sako dr. S. Palevičienė.
