Uogininkams dabar tenka ieškoti savų būdų, kaip privilioti pirkėjų.
Panevėžio centrinėje turgavietėje šilauogėmis prekiaujanti Gabrielė Kairytė skaičiuoja, kad dabar kone kas ketvirtas pardavėjas siūlo šilauogių. Esant tokiai konkurencijai, svarbiausiu kriterijumi tampa kaina ir uogų kokybė. Šiuo metu už lietuviškų šilauogių kilogramą prašoma maždaug 6 eurų. Pasak G. Kairytės, pirmosios uogos visuomet brangiausios, tad tikėtina, kad vėliau šilauogės gali atpigti net iki keturių eurų.
„Dabar konkurencija kaip niekad didžiulė – šilauogėmis jau prekiauja ir močiutės, auginančios jas savo sklypeliuose“, – pastebi uogų pardavėja.
Gabrielės teigimu, kai tiek daug prekiautojų, tenka daryti nuolaidų. G. Kairytė juokiasi, kad senelis – garsusis Panevėžio rajono vynuogių ir šilauogių augintojas Alfonsas Narbutas – įdiegęs, kad uogas galima užauginti ekologiškai, be jokių trąšų, tik su meile ir daug glostymų.
Ūkių gerokai padaugėjo
A. Narbutas šilauoges ėmėsi auginti dar prieš tris dešimtmečius, kai daugelis lietuvių net nebuvo girdėję apie tokias uogas. Pasak augintojo, savotiški šilauogių pradininkai buvo lenkai. Iš šios šalies bičiulis jam atvežęs pirmuosius šilauogių daigus.
„Pamačiau, kad iš tiesų tai puiki uoga, pradėjau dauginti, bet žmonės jos kratėsi. Buvo sunku įtikinti, kad tai skanios ir labai maistingos uogos. Vos po kelis kelmelius per sezoną parduodavau“, – prisiminė panevėžietis.
Jo teigimu, savotiškas lūžis įvyko prieš gerą dešimtmetį. Ir tam daugiausia įtakos padaręs Kauno botanikos sodas, ėmęsis aktyviai reklamuoti šias uogas.
Dabar tikriausiai nerastume sodininkų bendrijos ar sodybos, kur nemėlynuotų šios uogos.
Pasak A. Narbuto, galima sakyti, kad šilauogės jau baigia nukonkuruoti ir lietuvių taip mėgstamas braškes. Ir ne tik dėl savo švelnaus skonio, bet ir kitų savybių: braškes privalu suvartoti tą pačią dieną, kad nepradėtų rūgti, o šilauogės vėsioje vietoje gali būti ilgiau nei savaitę. Dar prieš kelerius metus šių mėlynųjų skanėstų kainos kandžiojosi. Dabar, anot augintojo, galima įsigyti kone už savikainą.
Mat pastaraisiais metais šilauogių ūkių gerokai padaugėjo. Lietuvoje daugybė žmonių pradėjo auginti šilauoges ne tik savo poreikiams, bet ir parduoti.
„Dalis augintojų, pasinaudoję Europos Sąjungos parama, steigia šilauogių ūkis. Dabar konkuruojame ne tik su lenkais, bet ir su vietiniais augintojais. Kai atsiranda perteklius, belieka arba mažinti kainas, arba derlių sunaikinti, kaip daro kapitalistai. Bus kaip su avietėmis – teks mušti kainas tiek, kad nebeapsimokės auginti“, – prognozuoja A. Narbutas.
Dairosi rinkų užsienyje
A. Narbutas šilauogėmis užsodinęs apie hektarą savo ūkio.
Per sezoną priskina apie toną šių aksominių uogų. Didžiąją dalį uogų kainos sudaro investicijos į sodinukus ir skynimo išlaidos.
„Reikia labai daug rankų darbo, ypač kai prasideda ankstyvasis derlius. Dalis uogų dar žalios, dalis jau pamėlynavusių, tenka skinti po vieną, negalima braukti saujomis.
Kai noksta palaipsniui, skynimas sunkesnis“, – pasakojo augintojas. Uogas skina paprastai visi šeimos nariai, o kai prasideda jų pikas, į pagalbą atskuba ir draugai. Dar gera savaitė, ir prasidės vėlyvųjų šilauogių veislių nokimas.
Pasak A. Narbuto, pernai buvo labai karšta vasara, tad praktiškai vienu metu pradėjo nokti visos šilauogės. Šiemet šių uogų sezonas turėtų trukti bent mėnesį – iki rugpjūčio vidurio.
„Šilauogė tapo neabejotinai pačia mėgstamiausia ir populiariausia uoga. Labai sunku prognozuoti, kaip persiskirstys rinka ir kaip tai paveiks kainas. Kai kurie Lietuvos augintojai jau dairosi į Norvegijos rinką, kuri dar neperpildyta. Kiti važiuoja į Latviją. Kaip ir visur, reikia dirbti, ieškant savo kliento“, – sako panevėžietis.
Ir į pilvą, ir į kibirą
Kol vieni šilauogių traukia į turgų, kiti – į tiesiai į augintojų sodus. Kaip pasakojo Panevėžio pašonėje esančio Daumėnų ūkio šeimininkė Jurgita Milinienė, prieš šešerius metus, kai su vyru Edvinu ryžosi įkurti šilauogių ūkį, pirmiausia galvojo apie verslą. Tuo metu šilauogių kainos buvo itin didelės.
„Tai brangi investicija, tačiau šilauogynas mums atrodė labai romantiška idėja. Jeigu negalime Panevėžyje kaip kokioje Prancūzijoje turėti vynuogyno, pagalvojome, kodėl gi ne šilauogyną“, – šypsosi J. Milinienė.
Jų ūkyje mėlynuoja apie du tūkstančiai krūmų – beveik hektaras uogienojų, apdengtų tinklais, mat šias uogas pamėgę ne tik žmonės, bet ir varnėnai.
Nemažai investicijų prireikė į laistymo sistemą ir apsaugą nuo šalnų. Be to, kasmet privalu genėti uogienojus, antraip uogos bus labai mažos. Dar viena paslaptis, kad derlius būtų gausus – drėgmė.
Anot uogų augintojos, šilauogėms nepakanka lietaus, uogienojai praktiškai nuolat turi būti permirkę.
„Nėra taip, kad šios uogos augtų savaime. Visus penkerius metus ką nors naujo išmokstame ir sužinome tik per savo patirtį, kaip sakau, per savo užpakalį. Uogynas skaičiuoja šeštuosius metus, bet tik antri, kai galime pasidžiaugti gausiu derliumi. Šilauogėms reikia subręsti, o jų šeimininkams – išsiaiškinti, kiek uogų išlesa paukščiai, kaip jas prižiūrėti. Kol visa tai išsiaiškini, prireikia laiko“, – sakė J. Milinienė.
Netrukus šeima suprato, kad šilauogės verslu jiems niekada netaps, tad pasirinko kitokį jų realizavimo modelį – uogauti kviečia pačius gyventojus.
„Mūsų vizija – kad žmonės skintųsi patys. Dažnai tenka išgirsti klausimų, ar tokie skynėjai neišlaužo uogynų, ar nėra taip, kad daugiau uogų tenka į pilvą nei į kibirą. Mūsų uogynai tvarkingi, visuomet nupjauta žolė, tad matant tokią aplinką klientams nekyla minčių ko nors laužyti. O kad žmonės beskindami gali ir ragauti, nuo to tik smagiau“, – kalbėjo augintoja.
J. Milinienė pasakoja, kad pačių skintomis uogomis pirkėjai džiaugiasi net ir tuomet, kai patenka ir koks lapelis ar šapelis.
Kai tos pačios uogos atsiduria ant prekystalio, klientai linkę kritikuoti – tai uoga per maža, tai truputį nesunokusi.
O gerų skynėjų, pasak panevėžietės, rasti labai sudėtinga.
Šeima skaičiuoja: jeigu metai derlingi, iš savo ūkio priskinantys ir po dvi tris tonas šilauogių, tai padengia investicijas.
Kaip sako panevėžietė, daugelis jos pažįstamų šilauogių augintojų patys skina uogas, patys kasdien važiuoja į sostinę, kur šilauoges galima parduoti brangiau. Bet tai labai sunkus darbas ir nebelieka malonumo.
„Jeigu tai būtų pagrindinis mūsų pragyvenimo šaltinis, kitaip žiūrėčiau, gal dabar būčiau palinkusi prie krūmų, skinčiau uogas ir vežčiau į turgų. Kai pradėjome, manėme, kad tai bus mūsų verslas, bet vėliau supratome, kad tikėtis labai greito atsipirkimo ir didelio uždarbio neverta. Tada pradėjau dirbti šilauogyne daugiau savo malonumui, nesprausdama savęs į kažkokius rėmus, ir taip tik geriau“,– šypsosi J. Milinienė.
