Vaida neslepia, kad žengė tikrai drąsų žingsnį, mat apie tai ji nieko dorai nežinojo, o, kad išlaikytų tik šiltuoju metų sezonu veikiantį ūkį, per žiemą teko padirbėti Norvegijoje.
Vaida sako, kad jai – malonumas gyventi gryname ore ir valgyti gerą maistą, tad šitai ir padiktavo veiklos kryptį.
Kovoja su šliužais
„Šviežia dėžutė“ ne vienam klaipėdiečiui jau gerai žinoma – moteris siūlo tik šviežias salotas, jas pati augina Lietuvoje dar ne itin paplitusiu metodu, visiškai nenaudoja trąšų, o žemę aplink salotas tik mulčiuoja – daržai neravimi ir nelaistomi. Išskirtiniai atvejai – jei nepaprastai dideli karščiai.
„Klojama žolė arba nupjauti lapai, jie savaime kompostuojasi, ten gyvena tie, kas ir turi gyventi, tie mikrobai naikina žolę ir lapus, iš to darosi dirvožemis, o drėgmė kaupiasi po šiuo sluoksniu“, – pasakoja Vaida ir pakelia vagoje esančią žolę.
Pašnekovė juokauja, kad tai atrodo lyg tinginių darbas, tačiau išties veiklos netrūksta. Be to, tenka kovoti su į salotas vis įsisukančiais šliužais, kurie dauginasi beprotišku greičiu ir nieko gero nedaro, – po mulčiu puikiai žiemoja, o patekę į vagą ima maitintis salotomis ir taip naikina derlių.
„Jie įsitaiso salotoje, auga ir maitinasi jos viduje. Tokių salotų parduoti nesinori, nors jos vis tiek skanios, bet šliužai jas pažeidžia, o pamatyti, kai jie apsigyvena viduje, neįmanoma“, – aiškina Vaida.
Moteris sako, kad jai nuo vaikystės patinka kapstytis daržuose, tad pats darbas nebuvo visiškai naujas. Sau augindama daržovių niekada nenaudojo nei trąšų, nei kitokių chemikalų, tad būtent taip nusprendė auginti ir skirtas parduoti. Visgi pradžia nebuvo labai paprasta, net ir žinant, kaip auginti salotas ir kitas daržoves.
Vaida pasakoja, kad jau nuo ankstaus pavasario prasideda darbai – reikia sėti, auginti, persodinti salotas, šios, atėjus tinkamiems orams, keliauja į vagas. Tačiau pati sunkiausia dalis buvo ūkio registravimas – moteris atvirauja, kad, pažymėjusi anketoje, jog visiškai nenaudos trąšų, sulaukė keistokų žvilgsnių. Be to, Veterinarijos tarnybos darbuotojai per mažai teikia informacijos apie veiklą, tad pačiai teko domėtis ir ieškoti, kokie keliami reikalavimai gamtiniam ūkiui.
„Jūs darykite, o mes patikrinsime“, – Vaida sako išgirdusi tik tokius patarimus.
Mokosi iš klaidų
Penktą sezoną besidarbuojanti moteris neslepia, kad dėl žinių trūkumo yra gavusi perspėjimą, kai kelias salotas sudėjo į vieną rinkinį. Tik tuomet sužinojo, kad be papildomų leidimų daryti salotų rinkinių pakuočių negalima.
Prisiminusi pirmuosius žingsnius kuriant gamtinį ūkį Vaida juokiasi, kad pačiais pirmais metais ruošdama lysves tiek „pasportavo“, kad maudė visą kūną, o draugėms teko ne kartą raminti ir drąsinti, kad tik nesugalvotų į savo idėją numoti ranka. Jei ne artimųjų ir draugų palaikymas, kaip pati sako, gal jau būtų nuleidusi rankas, mat finansinė grąža toli gražu nėra greitai gaunama. O pagalbos sulaukė labai įvairios: Italijoje gyvenanti sesuo atsiuntė labai gerų salotų sėklų, paskolino automobilį, draugė apsiėmė dirbi su informacijos sklaida, o Amerikoje gyvenantys draugai vis drąsino Vaidą, kad ji eina tinkamu keliu.
Darbas su salotomis, kaip teigia moteris, tai ne tik verslas – pati atrado daug naujų skonių, tad mielai dalijasi patirtimi su klientais. Be to, ji priklauso sambūriui, kurio nariai prekiauja ne tik daržovėmis, bet ir savo auginta mėsa, patys gamina sūrius, jais irgi prekiauja. Tad šis verslas, anot Vaidos, plečia jos žinias apie mitybą. Pavyzdžiui, ar kada susimastėte, kaip užaugintos salotos, kurios prekybos centruose parduodamos vazonėliuose? Vaida atskleidžia, kad tokios salotos į žemę nė nebuvo pasodintos, jos auginamos iškart tame pačiame vazonėlyje ir gana gausiai tręšiamos, kitaip tiesiog neužaugtų.
Auginti sau ir kitiems, anot Vaidos, gana ryškiai skiriasi. Žmonės nori kuo anksčiau mėgautis šviežiomis salotomis, be to, būtina pasiūlyti nemenką įvairovę. Lysvėse ir šiltnamyje salotas auginanti moteris jų šiais metais tiekia jau nuo gegužės pradžios.
Beje, jau keletą metų pirkėjai žino, kad kiekvieną ketvirtadienį sulauks šviežių salotų ir kitų daržovių nė neišėję iš namų. Vaida viską atveža iki durų.
Teko mokytis net tokių dalykų, kada viską skinti, kad kuo ilgiau salotos nesuvystų, kaip vežti, kad išliktų gražios, skaičiuoti, kad verslas nebūtų visiškai nuostolingas. Deja, per penkerius metus uždarbis moterį džiugino gana trumpai – žiemą teko keliauti į Norvegiją, mat praėjusi vasara nebuvo itin pelninga. Tačiau visko mesti Vaida tikrai neketinanti ir turi vilčių, kad „Šviežios dėžutės“ idėja su laiku taps pakankamu pragyvenimo šaltiniu.
Vaida vardija, kad augina sviestines, traškias garbanotąsias, romanines, vadinamas ąžuolo lapų salotomis, ir cikorijos tipo, jas derinant galima išgauti vis kitokį mišinio skonį.
Neįdirbtoje pievoje neprigijo
„Kai ateina laikas sodinti, visko norisi, visos skanios, visos gražios, tad net kyla dilema, kurių reikia daugiau. Po mėnesio salotas sodinu į lysvę, ten auga dar mėnesį. Tada išskynus į jų vietą jau sodinamos kitos. Taip visą laiką salotos keliauja rotacijos būdu, į tą pačią žemę nesodinu tų pačių salotų“, – pasakoja Vaida.
Vaida dar mėgino auginti salotas niekada nedirbtoje pievoje, bet ten ūkio plėtra nepasiteisino – viską, kas išauga, suėda laukiniai žvėrys. Taigi teko atsisakyti tokios minties ir darbuotis tik sode.
„Malonu, kad, kai užaugini ir atveži žmonėms, jie dėkoja, sako, jog tai – kitoks maistas. Nors ne visuomet šitai pelninga. Pavyzdžiui, praėję metai nebuvo pelningi: sumažėjo Klaipėdoje žmonių, sumažėjo perkamoji galia, tad žiemai važiavau į Norvegiją užsidirbti. Grįžau ir vėl auginu. Sunku nuspėti, kokie bus šie metai, tačiau vis tiek auginu, man patinka, nors iš tiesų verslas – daugiau dėl idėjos, ne dėl pelno“, – atvirauja moteris ir priduria, kad visą laiką ji buvo prieš emigraciją, tačiau gyvenimas pastūmėjo žengti tokį žingsnį.
Moteris neslepia, kad net ir paragavusi emigracijos duonos neketina ilgam laikui sprukti iš Lietuvos, iš Klaipėdos, ir toliau žada darbuotis nedideliame ūkyje bei sveikai maitinti to norinčius žmones.
