– Kaip šiandien ekonomiškai gyvena visas mūsų žemės ūkis? Javapjūtė prasidėjo, kas vyksta gyvulininkystės sektoriuje irgi aišku?
– Prieš 5–6 metus žemės ūkyje viskas ėjosi kaip iš pypkės. Augalininkystėje derliai buvo puikūs. Gyvulininkystė kiek traukėsi, nes atėjo jauni ūkininkai, kurie norėjo turėti daugiau laisvo laiko ir nenorėjo užsiimti su gyvuliais. Čia tiesą sakant, pasirodė mūsų silpnumas. Žemdirbiai neturi pakankamos kvalifikacijos. Pavyzdžiui, Danijoje, norinti ūkininkauti būtinas aukštasis išsilavinimas. Seniai siūlau, kad žmonės, kurie baigė tuometinį A. Stulginskio universitetą, gautų papildomus balus skirstant paramą. Taip būtume paskatinę ir norą studijuoti.
Grįžtant prie ekonominių rezultatų, paskutiniai treji metai žemės ūkį jei ne žlugdo, tai bent jau stumia į kampą. Reikia galvoti, kaip prisitaikyti prie naujų sąlygų. Buvome pamiršę laistymo sistemas, melioraciją. Vien tik reikalauti paramos, kad būtų padengti gamtos padaryti nuostoliai, nėra išeitis.
– Klimatas reikšmingas faktorius?
– Taip. Negalime atskirti augalininkystės, kuri patyrė nuostolių nes negavo derliaus, nuo gyvulininkystės. Matome, kad traukiasi pieno sektorius, nes nebėra pašarų ir žmonės neturi kuo šerti karvių. Žemės ūkis pateko į sudėtingą padėtį. Galime kalbėti apie bet kurį sektorių ir ten bus galybė didelių bėdų. Mums reikia ne tik sutvarkyti melioraciją, įdiegti laistymo sistemas, bet ir rasti naujas veisles, kurios pakeis esamas. Pietų Europoje temperatūra kur kas aukštesnė nei pas mus, bet jie gauna didesnius derlius nei mes. Turime perimti jų patirtį ir technologijas.
– O kaip patys ūkiai ir jų dydis. Mes nuolat kalbame apie šeimos ūkius, nors niekas nežino, kas tai.
– Galbūt jau turime sau pripažinti, kad turėti keletą karvių tai prabanga. Tai nėra ūkininkavimas. Iš kitos pusės, nebūtinai reikia, kad ūkyje būtų 100 ir daugiau raguočių. Europoje išgyvena ir turintys 30, tačiau ten pieno supirkimo sistema kitokia nei pas mus ir tai leidžia ūkininkams dirbti. Pagrindas turėtų būti šeimos ūkiai, bet perdirbimo įmonės nori turėti kuo didesnius tiekėjus.
Turime atskirti ūkius, kurie dirba perdirbėjams ir tuos ūkius, kurie dirba savo rajono ar apskrities žmonėms ir produkciją parduoda tiesiogiai. Tam reikia mažų skerdyklų, pardavimo vietų. Negalime eiti tuo keliu, kai mažieji tiesiog išstumiami. Jiems reikia padėti finansiškai, nes praktika rodo, kad smulkieji neturi resursų vystytis. Mūsų supirkimo kainos vienos mažiausių Europoje. Išimtis tik kiaulininkystė, kur supirkimo kainos didesnės nei ES vidurkis. O pieno, galvijų supirkimo kainos mažesnės 10–30 proc.
– Kodėl belgams, danams, kurie dirba valstybėse, kur darbo užmokestis ir kitos sąnaudos kur kas didesnės nei Lietuvoje, auginti, pavyzdžiui, kiaules apsimoka, o mums ne?
– Danai, vokiečiai jau turi materialinę ir techninę bazę. Jų fermos naujos. Mes niekada europinės paramos neskyrėme fermų statyboms. Paramą davėme technologijoms, tačiau tai nebuvo gamybos didinimas. Mums reikia galvoti apie naujų objektų statybą. Lietuvai dabar trūksta antra tiek kiaulienos, kiek užauginame. Turime skatinti smulkų ir vidutinį verslą, o ne natūrinį ūkį, kai viename tvarte laikomos karvės, arkliai ir kiaulės. Mūsų vidutinis ūkis, jei kalbėsime apie komercinius ūkius, 12 tūkst. kiaulių – didžiausias Europoje. Danų 4000–5000 tūkst.
Lietuvoje fermos nuo 500 kiaulių galėtų konkuruoti ir su europiečiais, tačiau ūkininkai neturi tiek lėšų, kad savarankiškai pastatytų ir įrengtų modernius kompleksus. Iš kitos pusės, net jei pasibaigtų Afrikinis kiaulių maras ir atsirastų tokių mažų kompleksų, parduoti produkciją būtų sudėtinga.
Didiesiems perdirbėjams patogu dirbti su didžiaisiais kompleksais. Norint tai pakeisti reikėtų gerokai pasukti galvą, nes ūkininkai bijos imtis šios veiklos, kol plinta maras. Juos reikėtų drausti, ar suteikti valstybės garantijas, kad ligai užklupus būtų atlyginti nuostoliai.
– O kaip mėsiniai gyvuliai? Į šią sritį plūsta ūkininkai, kurie mėsiniais keičia savo melžiamas karves.
– Grynaveisliai mėsiniai galvijai pas mus sudaro tik 8 proc. Didėja tik mišrūnų skaičius, tačiau tai nėra teisinga kryptis. Mums reikia didinti grynaveislių galvijų kiekį, tačiau jų paklausa menka, nes vartotojui tiesiog per brangūs. Kol žmonės mieliau renkasi pigesnę pieninio gyvulio mėsą, kalbėti apie proveržį neverta. BPas mus per metus žmogus suvalgo 50 kg kiaulienos ir tik 5 kg jautienos. Be to, mes turime daug galvijų, nes turime didelį pieno ūkį ir ši pasiūla mažina mėsos kainą.
Iš kitos pusės, mėsinių neturime tiek, kad galėtume užsiimti didesniu eksportu. Perdirbimo įmonės neranda kontakto su augintojais, nes moka pakankamai nedaug.
– Kaip daržovės, salotos, uogos. Juk tai sektoriai, kuriuose iš vieno hektaro galima gauti kur kas daugiau pajamų nei auginant grūdus?
– Šie sektoriai po truputį plečiasi, tačiau jiems reikia daug rankų darbo. Darbo jėgos trūksta. Iš vienos pusės nėra žmonių, iš kitos, mūsų daržovių vartojimas nėra ypatingai didelis. Nors tai tarsi būtų rezervas didinti rinką, tačiau niekas negali prognozuoti kainų. Čia rezervas kurti pelningus ūkius yra, tačiau vėlgi – turime prisitaikyti prie besikeičiančios gamtos, kad galėtume auginti stabilų derlių.
– Galbūt mus išgelbės parama?
– Tai neteisinga sistema. Pavyzdžiui, prastų žemių savininkams negautas pajamas kompensuojame papildomomis išmokomis ir jie toliau smėlynuose augina grūdus. Neaišku, koks tokios politikos tikslas, nes ir taip javų auginame tris kartus daugiau nei šaliai reikia. Galbūt geriau tokiuose regionuose nearti žemės, o jas paversti pievomis ir užsiimti gyvulininkyste.
– Kokios grūdų ūkių perspektyvos, vis daugiau ūkių metasi į paukštininkystę?
– Jei lygintume mūsų ir ES grūdų augintojus, tai mes 60 proc. derliaus eksportuojame, o jie tik 20 proc. Likusi dalis ten panaudojame pašarų gamybai, o mes neturime ką šerti. Jei padvigubintume kiaulių skaičių, mažėtų eksportas.
Augalininkystės ūkiai jau pradeda galvoti, kad verta statyti kiaulininkystės kompleksus, kad būtų diferenciacija. Kaip jiems seksis sunku pasakyti, bet tai vienas iš kelių.
Kalbant apie paukštininkystę, vartojimas vienam gyventojui padidėjo, jos valgome daug. Tačiau tai nėra labai perspektyvu. Eksportui ES šalys iš mūsų perka vištų krūtinėles. Mums atveža kitas dalis. Tai iš dalies maisto mada, kuri gali pasikeisti.
Kita bėda – konkurencija pačioje ES. Supirkimo kainos skiriasi ne tik dėl rinkos. Ten kur kas didesnės išmokos ir kai kurių produktų supirkimo kainos mažesnės nei Lietuvoje, nes auginimo savikaina mažesnė dėl didesnių mastų ir didesnės paramos.
Iš kitos pusės, grūdininkams vis sunkiau konkuruoti su rusais ir ukrainiečiais, kurie jau išaugina didelius derlius ir juos eksportuoja. Taip nutiko pernai rudenį, kai pasaulio rinkose šeimininkavo rusai, kurie numušė kainas. Kol kas mus gelbsti tai, kad arabų šalims tinka mūsų derliaus kokybė ir jį perka. Tačiau kiek laiko būsime patrauklūs neaišku.
Be to, turime ir pavyzdžių, kai nesugebėjome konkuruoti. Taip išnyko linų auginimas. Nors kultūra buvo remiama, tačiau paaiškėjo, kad kitose šalyse žaliava pigesnė ir kokybiškesnė. Taip pat nutiko ir su apyniais, kurie buvo vertinami kaip labai perspektyvi kultūra.
Pas mus didėja savikaina. Mes nebegalime pigiai pardavinėti, tačiau norint brangiai parduoti reikia daug pokyčių.
– Ar yra kokia neprobleminė sritis?
– Galbūt kanapės. Perspektyvus augalas, lenkiantis pagal panaudojimo galimybes linus. Plotai sparčiai didėja. Padeda tai, kad yra perdirbimo įmonė. Jei bus poreikis ir patrauklios kainos, ūkininkai tikrai priaugins žaliavos kiek reikia. Turime pavyzdžių, kai atsidarė biodyzelino gamyklos, rapso auginimas padidėjo penkis kartus.
– Ačiū už pokalbį.
