Tačiau problema ta, kad norint gauti ES paramą sudėtinga ekonominė padėtis turi būti visos Europos pieno sektoriuje, tačiau dėl specifikos – ypatingai didelio produktų eksporto, ko nėra senosiose ES valstybėse – sektorius grimzta į nuostolius tik Baltijos šalyse. Kaip „Delfi temoje“ sakė ministras Kęstutis Navickas, lietuviai eksportuoja apie 70 proc. primelžto pieno ir tai yra žaliaviniai produktai, kurie labai jautrūs pokyčiams, o maržos ten menkos. Pavyzdžiui, vokiečiai išveža tik kelis procentus ir pagrindinės pajamos ten iš galutiniam vartotojui parduodamų gaminių, kur maržos kur kas didesnės ir kainų svyravimai ne taip jaučiami.
„Reikia pabrėžti, kad Lietuvos ir Baltijos rinkos išskirtinės, nes Vakaruose perdirbėjai daugiau dirba vietos rinkoje, mes esame eksportuotojai ir gaminame produktus tolimesniam perdirbimui. Tam naudojama 70 proc. pas mus primelžiamo pieno ir dėl to svyravimai biržoje juntami. Prekių parduotuvės lentynose kainos krenta ne taip sparčiai.
Kalbant apie eksportą, kai krenta eksporto kaina, o sandėliuose iš brangaus pieno pagaminta produkcija, pieno perdirbėjai toliau gaminti nebenori“, – aiškina K. Navickas ir sako, kad tada tarsi užtvenkiama pieno upė visame mūsų regione.
Ministras aiškina ir dėl ko pas mus didelis svyravimai, nes žaliaviniuose produktuose kainos pokyčius iš karto pajunta ūkininkai. Su tuo, kad iš karto kenčia ūkininkai, ministerija nenori sutikti. Siekiama, kad svyravimai nebūtų tokie dideli. Pernai mūsų vidutinė supirkimo kaina buvo didesnė nei ES vidurkis, šiemet jau mažesnė ir šios žirklės, pasak K. Navicko, „beprotiškai didelės“.
„Pernai vidutinė supirkimo kaina buvo 507 eurai už toną ir buvo didžiausia per 7 metus. Dabar ji kritusi iki 270 eurų. Tai žemiau savikainos, tačiau tokių svyravimų yra buvę. Mes nesutinkame tik su tuo, kad visa našta dėl neparduotos perdirbėjų produkcijos krenta ūkininkams, ypatingai kenčia smulkieji. Tai reiškia, kad jie gali neparuošti kokybiškų pašarų, pieno kokybė kris, tuo pačiu mažės kaina ir tuo pačiu jie pateks į užburtą ratą“, – aiškina K. Navickas ir sako, jog minimali kaina, kai ūkininkai dar dirba nenuostolingai, tai 300 eurų už toną. Šios ribos jau nesiekiame.
Kalbant apie tai, kad tik trečdalį pieno suvartojame vidaus rinkoje, ministras tikina, kad reikalingas visas kiekis, jo atsisakyti negalime, nes pieno perdirbimo pramonė ir taip išnaudoja tik 50 proc. pajėgumų.
„Blogiausia, kas galėtų įvykti šitoje krizėje, tai, kad pasitrauktų ar nutrauktų projektus ūkiai, kurie laiko virš 50 karvių ir kurie buvo pasiryžę modernizuoti gamybą. Papildomas rizikos veiksnys – rugsėjį Estijoje planuojama atidaryti nauja pieno perdirbimo įmonė.
Tada visiems penkiems pieno perdirbėjams vietos rinkoje neužteks, nes konkurencija laukinė ir jie tarpusavyje sunkiai kalbasi. Tačiau jei mes mažinsime pieno gamybą, mūsų potencialas mažės. Krizę turime įveikti kartu“, – dėsto ministras.
K. Navickas sako, kad svarstomi visi galimi variantai, taip pat ir parama ES pinigais. Planuojama kreiptis į ES krizių fondą, laiškas bus išsiųstas, tačiau esmė – krizė turi pasiekti daugumą Europos valstybių, tačiau kitose šalyse pieno supirkimo kainos nekrito taip stipriai, kaip pas mus, kai nuo 50 euro centų mažėjom iki 24-27. Europoje kritimą, kaip jau minėta, pristabdė tai, kad jie dirba vidaus rinkai, o mums smogė mažėjimas žaliavinių produktų eksporto rinkose.
„Visos pagalbos priemonės iškreipia rinką. Kalbant apie intervencinius pirkimus, jie gali prasidėti tik tuo atveju, jei produkcijos kaina dar daugiau nukris. Ilgalaikėje perspektyvoje sugradavę išmokas pagal pieninius galvijus ir palaikome vidutinį segmentą.
Norime, kad be paramos apyvartinėms lėšoms, kartu su perdirbėjais priimtume sprendimus dėl palankesnių kainų, papildomų išmokų tiems ūkiams, kurie jau prisiėmė įsipareigojimus dėl modernizacijos. Pernai buvo geri metai ir atsargų nesukaupė tie, kurie investavo. Krizė skaudžiausiai ir smogė tiems, kurie norėjo pakilti, nors tokie ūkiai mūsų prerogatyva“, – sako K. Navickas.
Kalbėdamas apie pačius mažiausius, iki 10 karvių, ministras mato vieną kelią – kooperaciją ir pieno surinkimo sistemą. Apie tai kalbama su savivaldybėmis, nes yra savivaldybių, kur smulkūs gamintojai nutolę vienas nuo kito. Kol pienas buvo brangus, pienovežiai važiuodavo dėl kelių šimtų kilogramų. Dabar tokie ūkininkai palikti likimo valiai. Per ES paramą galima įsigyti šaldytuvus kaupti didesniems kiekiams, kitą įrangą, tačiau be savivaldos paramos čia nieko nebus.
„Ne vien ekonominiai argumentai veikia, kai mes kalbame apie pačius smulkiausius. Svarbi ir socialinė dedamoji. Jei dings šie ūkiai, bus didelė socialinė problema. Matau prasmę jiems padėti. Ieškome instrumentų, kad smulkieji galėtų pasiūlyti didesnius kiekius.
Galbūt tai bus elektroniniai aukcionai. Kalbant apie įstatymo keitimą, galėtų bendros kainos ir produktų krepšelio pagal biržoje parduodamų produktų kainų dedamosios ir likusi 30 proc. produktų kainų vidaus rinkoje dedamoji. Perdirbėjai dėl to nerimauja, tačiau šiuos instrumentu pieno kilogramo kainą galėtume padidinti 6-7 centais“, – aiškina K. Navickas ir perdirbėjams siūlo keisti požiūrį.
Ministras sako, kad dabar viskas „nuleidžiama“ ūkininkui. Dar 2017 m. buvo sutarta, kas turi vykti, kad pieno gamyba nemažėtų. Valstybė padarė savo žingsnius, tačiau kita pusė, pasak ministro, laukia, kad viskas išsispręs „iš dievo malonės“.
