Oranžinių pūstažandžių, kuriais jau tapo tradicija vėlyvą rudenį puošti sodybas ir kurie pripažinti itin sveika, alergijos nekeliančia daržove, šiemet užderėjo gerokai mažiau, nei būdavo nuskinama prieš metus kitus.
„Moliūgus auginu, galima sakyti, nuo neatmenamų laikų, tačiau tik šiemet pajutau, kad gali būti moliūgų ir ne moliūgų metai. Kone pusę vasaros nerimavau, kad derliaus apskritai nebus. Moliūgus išgelbėjo tik karštas rugpjūtis“, – teigė Panevėžio rajone žinoma daržininkė, Ramygalos ūkininkė Salvina Kievinienė.
Daržininkė pasakoja anksčiau iš vieno daigo išaugdavus po penkis šešis moliūgus, šiemet dėl vėlyvo ir gana šalto pavasario – vos po vieną kitą. Ir patį derlių teko nuimti kaip niekad anksti – rugsėjo pradžioje pasirodžius pirmosioms šalnoms.
„Anksti surinkę, moliūgus jau baigiame parduoti ar išdovanoti. Matome didelę jų paklausą“, – patikino S. Kievinienė.
Sunkiau parduoti, nei užauginti
Daržovių augintoja pasakoja, kad moliūgai nėra itin įnoringa daržovė, o jei palankus sezonas, užauginti juos nesunku.
„Dažnai sulaukiu jaunųjų ūkininkų skambučių, kurie teiraujasi, kaip auginti moliūgus. Pastebiu, kad skambinantieji dažniausiai tikisi lengvo pelno. Tokiems paaiškinu, kad auginti neverta, jei neturi sudarę realizavimo sutarčių, iš laukų surinktus moliūgus teks laikyti sandėliuose. Juose nuolat turi būti vienoda dešimties laipsnių temperatūra. Tai išgirdus, verstis iš moliūgų auginimo jaunų žmonių entuziazmas paprastai atslūgsta“, – sako S. Kievinienė.
Pati ji šiemet moliūgų daigais užsodino bemaž 20-ies arų sklypą. Anksčiau moliūgų valdos būdavo kur kas didesnės.
„Žmonės jau pažįsta mane kaip moliūgų augintoją. Šiems dar neužaugus jau užsiprašo. Vaikai juos neša į mokyklas derliaus šventėms, darosi populiaru moliūgais puošti namų, sodybų kiemus. Mažųjų dekoratyvinių veislių moliūgus tapo įprasta dėl grožio pasidėti ant palangių“, – vardijo ramygalietė.
Dažnai moliūgas įsivaizduojamas kaip amerikietiškojo Helovino atributas, kokiu jis tampa išpjaustytas, paverstas moliūgu vaiduokliu. Visgi, pasak daržininkės, tikrai ne visi pirkėjai skaptuoja oranžinius vaiduoklius. Nemažai juos neišpjaustytus naudoja kaip rudeninę puošmeną.
Moliūgai Mykolinėms
Be S. Kievinienės išaugintų moliūgų nebeįsivaizduojamos rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje Ramygaloje švenčiamos Mykolinės. Ir šiemet jos moliūgai puošė Ramygalos parką, o pagal pačios sugalvotą receptą augintoja buvo iškepusi moliūgų pyragą ir juo už surengtą gražią šventę apdovanojo šio miesto kultūros centro darbuotojus.
„Visi giria manąjį moliūgų pyragą, bet jo recepto neklauskite. Tai paslaptis“, – šypsojosi S. Kievinienė.
Ji pastebi, jog moliūgus pastaruoju metu atrado mažylių mamos, išgirdusios, kad tai labai naudinga, o svarbiausia – alergijos nesukelianti daržovė. Iš jos gaminamos tyrelės, verdami troškiniai, netgi spaudžiamos sultys.
„Kai pati auginau vaikus, juos maitinau bulvėmis ir morkomis. Dabartiniai mažieji auga valgydami moliūgus“, – patikino S. Kievinienė. Paklausta, kokį didžiausią moliūgą yra užauginusi, ramygalietė patikino didelių apskritai neauginanti. Patys didžiausi pūpsantieji jos darže sveria po dešimt kilogramų.
Ir kaulams, ir atminčiai
Panevėžietis Deividas Baranauskas moliūgais buvo užsėjęs gerokai didesnius plotus. Jo pūstažandžiai vešėjo Panevėžio, Anykščių bei Kupiškio rajonų laukuose.
Ūkininkas apgailestavo, kad Panevėžio rajone moliūgai paskendo, Anykščių rajone užaugo menkas derlius, o štai Kupiškio rajone, netoli Subačiaus – visai neblogas. D. Baranauskas teigia iškart į dirvą sėjantis moliūgų sėklas, šiltnamiuose ar ant palangių jų nedaiginantis. Anksčiau sėdavęs rankomis, dabar darbą atlieka su technika. O štai surinkti užaugusius moliūgus vis tiek tenka pačiam. Nurinktus parduoda nuolatiniams pirkėjams, nemažai moliūgų ūkininkas teigia išdalijantis.
„Žinau, kad iš manųjų moliūgų vaikams gaminamos tyrelės, suaugusieji juos troškina, verda sriubas, o senjorai pamėgę moliūgų sėklas. Daug kur rašoma, kad valgant moliūgų sėklas stiprėja ne tik kaulai, bet ir atmintis“, – pasakoja D. Baranauskas.
O štai tradicinei moliūgų šventei Helovinui jo daržovės nėra graibstomos.
„Prasčiau perka todėl, kad auginu žaliuosius moliūgus. Jie turi labai daug maistingųjų savybių, bet nėra tokie ryškūs. Be to, esame įpratinti prie oranžinių iš moliūgų išskaptuotų vaiduoklių“, – svarsto panevėžietis.
Į klausimą, ar moliūgų auginimas turi kokią išskirtinę specifiką, D. Baranauskas patikino, kad labai svarbus sėjos laikas. Anot ūkininko, norint gero derliaus, moliūgus būtina sėti vieną ir tą pačią gegužės pabaigos dieną. Taip pat šioms daržovėms būtina šiluma. Augančius juos tenka ir ravėti, bet laistyti moliūgų laukų nebūtina.
