Nors „Kauno grūdų“ grupė Lietuvoje plačiausiai žinoma kaip paukštienos gamintojai, tačiau „Linas Agro Group“, Latvijoje valdanti paukštienos fabriką „Putnu fabrika Kekava“ sako, jog jų pagrindinis tikslas ne paukštienos gamyba, bet galimybė sukurti, išplėtoti ir paversti žinomais visoje Europoje naujus prekės ženklus ir produktus.
Apie tai, kokius tikslus turi „Linas Agro Group“ ir kiek jie realūs, kalbamės laidoje Delfi Tema.
„Mums tenka konkuruoti su tokiomis šalimis, kaip Lenkija, Tailandas, iš kurio šaldyta paukštiena gabenama lėktuvais ir gali konkuruoti kaina. Mums reikia orientuotis į perdirbtus produktus, o ne konkuruoti baziniuose žaliaviniuose produktuose, tokiuose, kaip žalia mėsa“, – dėsto Andrius Pranckevičius, „Linas Agro Group“ (Lietuva) valdybos pirmininko pavaduotojas ir sako, kad dėl kai kurių specifinių dalykų Lenkija kaina už mus visada bus pranašesnė, todėl mūsų kelias naujų produktų ir paruoštų gaminių kūrimas, kad gaminiai būtų sveiki, paruošti vartojimui.
„Viena pagrindinių priežasčių, kodėl pradėjome „Kauno grūdų“ pirkimo sandorį, tai grūdų rinka ir jų gaminami produktai iš grūdų. Mes galvojame, kad jau turime kompetencijos kurdami naujus produktus ir juos eksportuodami. Mes tokio gilaus grūdų perdirbimo kaip jie neturėjome. Negaminome miltų, kuo planuojame užsiimti. Jie didžiausi Baltijos šalyse kombinuotojų pašarų gamintojai, įdomūs jų makaronai, košės. Mums svarbu, kad visos šios kategorijos vystytinos. Galima kurti naujus produktus ir prekės ženklus“, – kodėl sudomino Tautvydo Barščio kontroliuojama įmonių grupė pasakoja Andrius Pranckevičius.
„Linas Agro Group“ valdybos pirmininko pavaduotojas pabrėžia, kad jų galutinis tikslas iš žaliavomis užsiimančios įmonės tapti galutinio produkto gamintoja.
Taip kuriama kur kas didesnė pridėtinė vertė. Paukštienos sektoriuje vertė didėja iki 10 kartų, perdirbant grūdus keletą kartų. Todėl Danijoje ar Nyderlanduose iš vieno hektaro gaunama 30 tūkst. eurų pajamų, pas mus 2-3 tūkst. eurų. Taip nutinka, nes jie neparduoda žaliavos.
Jonas Jagminas, „Agroaves group“ vadovas, po „Kauno grūdų“ antras didžiausias paukštienos augintojas Lietuvoje, sako, jog tai, kad „Kauno grūdai“ parduodami jau keletą metų buvo vieša paslaptis.
„Matyt, tai atsiliepė ir jų veiklos rezultatams, nes jie buvo susvyravę ir reikalai krypo ne į teisingą pusę. Lietuvoje per metus virš 40 tūkst. t išaugina nepriklausomi augintojai ir šį kiekį priduodavome „Kauno grūdams“. Problema ta, kad buvo tik dvi skerdyklos ir jos priklausė vienam savininkui, mes buvome priklausomi nuo vieno pirkėjo“, – aiškina J. Jagminas ir tikina, kad toks žaidėjas kaip „Linas Agro“ taps rimtu žaidėju visoje Europoje.
Pavieniui abi įmonės buvo tiesiog per mažos tapti dideliu tarptautiniu žaidėju ir optimizavus gamybą galima turėti kur kas geresnes pozicijas nei dabar.
„Kooperacija su grūdų augintojais, jei įsigijimo sandėris įvyks, tik stiprės, nes kokybiškos žaliavos mums reikės vis daugiau“, – aiškina A. Pranckevičius.
Jis prasitaria ir apie galutinį tikslą – sukurti Europos masto prekės ženklus.
Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas, sako, kad kelias, kurį renkasi „Linas Agro“ olandiškas. Jie kuria prekės ženklus, gauna didžiausią naudą iš jų pardavimo, o žaliavą produktams kartais perka ir, pavyzdžiui Ukrainoje, kur išveža auginimo technologijas.
„Mes jau pajėgūs kurti stiprius prekės ženklus, nors ir nesivaržome su didžiausiomis pasaulio įmonėmis. Pavyzdžiui, esame Skandinavijoje, kuri šalia mūsų ir jau tampa viena geidžiamiausių pasaulyje. Savo paukštienai esame sukūrę du prekės ženklus, kurie jau tapo matomais prekybos centruose ir vienas iš jų didžiausių gamintojų vadovų juokaudamas piktinosi, kad paskutinis lašas buvo, kai jo žmona nupirko ir į namus parsinešė mūsų gaminį“, – planais dalinasi A. Pranckevičius ir tikisi, kad energija, kuria įmonės skyrė konkuruoti tarpusavyje, dabar susitelks eidami ir konkuruodami užsienyje.
Tuo pačiu A. Pranckevičius sako, kad jiems tai nėra kažkas naujo. Tiesiog dabartinio verslo modelio plėtra. Įmonės viduje Baltijos šalys jau laikomos vidaus rinka, tačiau jos nebeužtenka. Realiai tai labai mažos valstybės ir maisto gamintojams, įdomi dalis Lenkijos ir dalis Skandinavijos.
Nors Skandinavijoje abi įmonių grupės dirbo gana sėkmingai, įstvirtinti Lenkijoje nepavyko nepavyko nė vienai, nes tai labai konkurencinga rinka. Pavyzdžiui, paukštienos sektoriuje jie didžiausi gamintojai Europoje, gamyklos 10–15 kartu didesnės nei mūsų.
„Lenkijoje lietuviams parduoti sudėtinga“, – pripažįsta A. Pranckevičius.
Kalbant apie konkurenciją, A. Pranckevičius sako, kad Baltijos šalių rinkoje importuotojų dalis vis didėja ir užima jau dešimti procentų ir ši dalis vis didėja. Vietiniai gamintojai jau keletą metų nebėra dominuojantys. Konkurencija maisto sektoriuje atitinka idealios konkurencijos sąlygos.
„Jei žiūrėsime istoriškai, Lenkija didelė valstybė ir iš Vakarų ateinantys verslai gamyklas statė ten, o ne pas mus. Mūsų gamintojai stato gamyklą ir skaičiuoja, kad taikys į Baltijos šalis 6 mln. gyventojų rinką, o ten iš karto į 40 mln. Mūsiškiai auga gamindami platų asortimentų ir mėginame eksportuoti daug nišinių produktų, o jie turi siauresnį asortimentą ir efektyvesnę gamybą. Jungimasis tai kasdienybė. Tiesiog perkama rinka. Kai rinka patiria sunkumų verslai jungiami ir optimizuojami, kai rinka auga, juos apsimoka išskaidyti“, – dėlioja Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius ir siūlo nežiūrėti vien į Lenkija.
Yra brazilai, kiti pigių šalių augintojai, kurie turi atstovus pas mus. Jų irgi nereikia pamiršti.
„Linas Agro Group“ ir „Kauno grūdų“ grupės sandoris turėtų įvykti tuo atveju, jei bus gautas Konkurencijos tarybos leidimas.
