Kadangi mums, skirtingai nuo daugumos ES valstybių, vidaus rinkos neužtenka, tenka kovoti dėl svečių šalių parduotuvių lentynų. Už tai moka vietos ūkininkai.
„Esame užsibrėžę per dvejus metus padidinti Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės produktų eksporto apimtį bent 10 proc.“, – sako žemės ūkio ministras Giedrius Surplys.
Jis įvardina ir kaip šis augimas bus pasiektas. Ministerijos atstovai pernai lankėsi nemažai šalių nuo JAV iki Artimųjų Rytų ar Rytų Azijos.
Patys nesuvalgome
Tačiau ekspertai ne tokie džiugūs ir sako, kad šiandieninė padėtis ir valstybės strategija slepia pavojų. Nors mes esame ir liksime priklausomi nuo eksporto, darome labai mažai, kad kurtume didesnę pridėtinę vertę ir skatintume kuo daugiau vartoti šalies viduje.
Be to, išvežame ne galutinį produktą, bet žaliavas, ar, geriausiu atveju, pusfabrikačius – grūdus, pieno miltus.
„Iš vienos pusės gerai, kad mes eksportuojanti šalis, tačiau mums reikia išvežti ne žaliavas, o galutinį produktą. Pavyzdžiui, esame dideli grūdų eksportuotojai, tačiau tai žaliava, iš kurios mes nepadarome galutinio produkto, turinčio didesnę pridėtinę vertę. Tai yra perdirbę grūdus", – aiškina Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas.
„Mes visko užauginame per daug ir esame tiesiog priversti eksportuoti. Mūsų vidaus rinka jau pakankamai išvystyta, pagal kainas ir suvartojamą kiekį niekuo neatsiliekame nuo ES vidurkio, augti nėra kur. Tačiau į mūsų rinką po truputį veržiasi užsieniečiai.
Pavyzdžiui, jei prieš keletą metų tik 10 proc. Lietuvoje suvartojamų pieno produktų buvo importiniai, tai šiandien jų jau 20 proc.“, – aiškina Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys ir sako, kad nepaisant visko, Žemės ūkio ministerijos tikslas pagaminti 3 mln. t. pieno (dabar melžiame apie 1,7 mln. t.), tik nežinia, kur jį reikės dėti, nes eksportas po truputį smunka, nors mes jo primelžiame ir taip dvigubai daugiau nei suvartojame.
Be to, Europa viena iš didžiausių pieno produktų importuotoja ir gamyba ten auga.
Viltis Kinija
„Mūsų viltis, kad pavyks įsitvirtinti Kinijoje, tačiau ši šalis, pagal požiūrį į prekybos partnerius, niekuo nesiskiria nuo Rusijos. Nežinau, ar galime jais tiek pasitikėti, kad su tuo sietume pagrindinį eksporto augimą. Pavyzdžiui, kinai keletą mėnesių neėmė pieno produktų iš Naujosios Zelandijos ir šalis turėjo rimtų bėdų“, – sako ekspertas.
Mes jau turime patirties, ką reiškia prarasti vieną ar kitą rinką. Rusijai uždraudus galvijų importą, juos pradėjome vežti į Turkiją, ir kainos pašoko. Tačiau gana greitai eksportas buvo uždraustas ir kainos vėl smuko. Ūkininkai iki šiol skundžiasi, kad gyvuliai iš jų superkami pigiai.
Jis įvardina ir kitą rizikingą sritį – grūdai. Mes užauginame tris kartus daugiau javų nei reikia vidaus rinkoje. Lietuva eksportuoja 60 proc. javų, o ES vidurkis 20 proc. derliaus. Ten dauguma derliaus sušeriama gyvuliams, o mes šito segmento neturime.
„Ūkininkams reikia finansavimo, nes be šiuolaikinių technologijų būsi nekonkurencingas. Galėtume užpildyti savo rinką ir išspręstume keletą bėdų. Mums nereikia milžiniškų fermų. Tačiau tokius objektus Aplinkos ministerija vertina vos ne kaip priešus ir gauti leidimą statyboms sudėtinga. Kita bėda, kad paskutinius 8-9 metus smulkūs augintojai nebepajėgia konkuruoti su šešėliniais mėsos importuotojais“, – dėlioja A. Gapšys.
Ekspertas pabrėžia, kad dėl mėsos trūkumo kiaulienos supirkimo kainos atitinka ES vidurkį. Galvijai, kurių perteklius, 20–30 proc. pigesni, pienas, kai eksporto kainos geros, pas mus būna pigesnis 10–15 proc. Kai užsienio rinkose produktai pinga, pas mus pieno supirkimo kainos gali mažėti 30–50 proc. žemiau ES vidurkio.
Nekonkurencingi ūkiai
Kol kas dėl kiekio bėdų neturi tik grūdininkai. Mūsų derlius aukštos kokybės ir jiems mokama tik iki 10 proc. mažiau nei Vakarų ūkininkams. Tačiau ir čia turime įvairios patirties. Pavyzdžiui, ilgai javų pagrindinis pirkėjas buvo Iranas. Kai šalis atsisakė pirkti, teko ieškoti naujų pirkėjų, o tai nėra labai lengva.
„Matau, kad žemės ūkis neišvengiamai stambės. Nors šiandien jaunimas nenori grįžti į ūkius, tačiau jau dabar jie mato, kad niekur tiek neuždirbs, kaip dideliame tėvų ūkyje",– dėsto A. Gapšys.
V. Buivydas sako, jog mes neturime išeities ir priversti eksportuoti, nes vietos rinka susitraukusi. Jei verslas dirba tik vidaus rinkai, jis neturi ateities, nes vietoje pirkėjų nebelieka. Be to, mus spaudžia kaimynai, kad ir lenkai. Patiems ūkininkams tenka pripažinti, kad mes nekonkurencingi ir turime didinti ūkių efektyvumą.
„Negalime suversti kaltės vien valdžiai ir prašyti mažinti PVM ar kitų lengvatų. Reikia pažiūrėti į save. Pavyzdžiui, skundžiamės, kad mažos pieno supirkimo kainos, tačiau melžiame 5–6 t, o ES vidurkis 9 t", – dėlioja V. Buivydas ir tikina, kad kol kas mūsų didžiausia klaida, kad Lietuvoje žemės ūkį matome tik kaip gyvulininkystę ir grūdus. Nevystome šakų, kurios sukuria didelę pridėtinę vertę.
