Vertiname tokius sprendimus kaip valdančiųjų blaškymąsi ir dar vieną žingsnį link draudimų valstybės, neįsigilinus į pasekmes. Kiekvienas sprendimas turi savo kainą. Net jei šie siūlomi suvaržymai būtų taikomi tik valstybiniuose miškuose, jie yra nelogiški tvaraus ūkininkavimo ir valstybės interesų požiūriu. Sprendimai paskelbti skubotai, be jokio jų poveikio masto bei ekonominių ir gamtosauginių pasekmių įvertinimo. Aplinkos ministerijos bandymas pataikauti grupelei viešojoje erdvėje emocingą triukšmą keliančių „medžių gynėjų“ bei už jų stovintiems irgi nesuveikė, nes pastarieji iškart puolė reikalauti dar radikalesnių draudimų ūkinei veiklai visuose miškuose.
Kol nebus pakeistas Lietuvos respublikos miškų įstatymas ir po to seksiantys poįstatyminių teisės aktų pakeitimai, Aplinkos ministerijos pristatyti siektini kirtimų apribojimai galios grynai laisvanoriškumo principu. Jei bus svarstoma kaip uždėti naujus ribojimus privatiems miškams, tuomet iš anksto savininkams turi būti nustatytas kompensavimo arba išpirkimo mechanizmas.
Pavyzdžiui, valstybė išperka už rinkos kainą ir tuomet (ne) ūkininkauja, kaip tinkama. Skaičiuojama, kad tik tiesiogiai negautos pajamos dėl kirtimų uždraudimo miškuose siektų mažiausiai 50 mln. eurų. O jei dar pridėtume būtinas išmokėti kompensacijas ir lėšas norimų nenaudoti miškų išpirkimui, sumas jau skaičiuotume šimtais milijonų. Prisiminkime, kaip Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis Seimo nariams kalbėjo, kad jei būtų uždrausti pagrindiniai kirtimai saugomose teritorijose, šalies ekonomikai tai reikštų apie 1,5 mlrd. eurų. praradimus. Ar keliamų gamtotvarkinių tikslų miškuose negalima siekti racionalesniais būdais? Akivaizdu, kad galima.
Jei kalbėtume apie VĮ Valstybinė miškų urėdija (VMU), Aplinkos ministerija savo tikslus gali pasiekti paprasčiausiai įpareigodama pavaldžią valstybinę įstaigą atitinkamai ūkininkauti. VMU ir dabar gali savanoriškai sustabdyti visus kirtimus. Klausimas kitas – kaip tada VMU pasiekti po urėdijų reformos keliamus ekonominio efektyvumo tikslus, išsilaikyti ir iš ko finansuoti visas priskirtąsias viešąsias funkcijas?
Darnus vystymąsis apima tris dedamąsias: ekonominę, aplinkosauginę ir socialinę. Ir visos trys turi būti vienodai reikšmingos, neperlenkiant vienos kurios tai naudai. Todėl kuomet už darnų vystymą atsakinga Aplinkos ministerija išaukština aplinkosaugą, visiškai pamiršdama socialinę bei ekonominę puses- tokie sprendimai negali būti tvarūs. Nes kokie kilnūs ketinimai bebūtų, reikia lėšų išlaikyti infrastruktūrą bei sudaryti galimybę užsidirbti žmonėms. ES paramos pinigėlių upelis senka, greitai liks tik menki lašai. Vis garsiau kalbama apie naujai atsėlinančią pasaulinę ekonomikos krizę. Iš ko išlaikysime visą tą valstybėje vis naujus draudimus inicijuojančiųjų antstatą?
Labai liūdna, kad nepaprastai svarbūs sprendimai, numatomi taikyti gana reikšmingaiLietuvos ūkio šakai – miškininkystei, paveiksiantys dešimtis tūkstančių vienaip ar kitaip su šia ūkio šaka susijusių profesionaliai dirbančių žmonių ateitį, tradiciškai sprendžiami skubos tvarka, pasiduodant viešoje erdvėje keliamo skandalo spaudimui. Iš problemos nagrinėjimo skubos aišku, kad darbo grupė tikrai negalėjo tinkamai įvertinti visų rimtesnių ekonominių pasekmių, kurias sukeltų jų siūlymų įgyvendinimas. Neįžvelgiame rimtos analizės, kaip tai paveiks ekologiją. Pavyzdžiui, kodėl miškuose svarbūs tik paukščiai (kita vertus net ir jiems kuo bus geriau jei net iki rugpjūčio (juk jaunikliai paprastaai iš lizdų išskrenda daug anksčiau], miškas nebus kertamas, o po to toje vietoje miško neliks?).
Mūsų turimomis žiniomis, kirtimų apribojimus nagrinėjusi darbo grupė taipogi atkreipė Aplinkos ministro Kęstučio Navicko dėmesį, kad būtina supažindinti visuomenę su tikėtinais Lietuvos miškų rūšinės sudėties pokyčiais, kurie įvyks ilguoju laikotarpiu dėl plynųjų miško kirtimų pakeitimo neplynaisiais kirtimais, t. y. kad tikėtinas šviesamėgių medžių rūšių (pušynų, ąžuolynų) dalies sumažėjimas, o ūksminių medžių rūšių (eglynų, liepynų) dalies padidėjimas.
Taigi, žiūrint rimtai ir plačiau, akivaizdu, kaip pro visus plyšius pradeda sunktis pasekmės nesubalansuotos aplinkosaugos politikos, paskubomis vienu ypu įsteigtų didelio kiekio saugomų teritorijų, kuomet jos buvo braižomos geografiškai, pagal tai, kam kas yra gražiau, bet dažnai ne ten, kur išties buvo (ir yra) sutelktos gyvybingos saugomos vertybės. Visuomenė netgi nemato viso masto – kiek išties saugomų teritorijų jau turime, nes toli gražu ne visos, o tik „svarbiausios“ iš jų matomos viešai prieinamoje statistikoje. Tad ir gauname paradoksalią situaciją, kad kurdami saugomas teritorijas ekokratai „užbraižė“ daugybę ūkinių miškų, o ne parkuose esančiuose ūkiniuose miškuose, kur, kaip paaiškėja, yra daug buveinių apsaugai svarbių teritorijų ir saugomų rūšių. Be to, steigiant gausybę įvairiausių saugomų teritorijų jau „įsisavinta“ šimtais milijonų skaičiuojamos ES paramos bei biudžeto lėšos, prikurta šimtuose teisės aktų surašytų įvairiausių suvaržymų ir apribojimų, kurių nemaža dalis vargu ar iš viso reikalinga saugomoms vertybėms išsaugoti.
Taigi, norint nuosekliai „išrišti“ ūkininkavimo miškuose reglamentavimo klausimus, pirmiausiai reikia priimti sprendimus dėl saugomų teritorijų reformos. Tikrai ne visur, kur jos „užbraižytos“ įvairiais subtiliais pavadinimais, tiek ir tokių teritorijų bei su jomis atsirandančio reglamentavimo reikia. O tam reikia laiko, noro, stiprios politinės valios ir kompetencijos bei gebėjimų susitarti.
Bet svarbiausiai – reikia pilnos ir suprantamai pateikiamos informacijos visuomenei apie sprendimų galimą poveikį, apie pasekmes, kad viešąja nuomone nebūtų manipuliuojama.
