Ekspertai kalba, kad mūsų šalies žemės ūkis, nepaisant įvairių politikų kalbų, jau susiformavo ir per artimiausius metus nebekis. Tai nebus smulkus ūkis, kuris dabar pas mus nuolat skatinamas.
Apie tai kalbėjomės laidoje Delfi 11.
„Teisinė bazė, ribojanti žemės plotus, teisinga. 500 ha yra pelningo ūkio riba. Jis gali išmaitinti šeimą ir sukurti šiek tiek darbo vietų. Latifundijos neefektyvios ir politiškai „neskanios“. Pavyzdžiui, Rusijoje dominuoja šimtus tūkstančių hektarų valdantys agro holdingai. Brazilijoje, Argentinoje taip pat, tačiau tai nėra pats geriausias modelis“, – analizuoja Danas Tvarijonavičius, „Roquette amilina“ valdybos pirmininkas ir sako, kad Lietuvoje dabar įsivyravo Didžiosios Britanijos žemės ūkio modelis.
Tai didelė specializuota ferma ar augalininkystės ūkis, valdantis kelis šimtus hektarų ir dirbantis profesionaliai bei efektyviai. Panašiai yra pas mus.
„Roquette amilina“ duomenimis, augalininkystės sektoriuje dirba 4 tūkst. prekinių ūkių.
„Prielaidų, kad kursis daugiau ūkių po 20–30 tūkst. hektarų nėra. Agro holdingai plito tam tikru konkrečiu laiku, kai ūkininkai buvo silpni, žemės kaina nedidelė ir turint kapitalą buvo galima sparčiai išsiplėsti. Dabar to padaryti nepavyks, nes ūkiai, kurie išliko, jau sukūrė infrastruktūrą ir jos ribose liks. Savo asociacijoje matome, kad plėtra nebevyksta, arba vyksta labai lėtai. Orientuojamasi ne į dydį, o į efektyvumą, netgi atsisakoma nutolusių žemės plotų, kurią apdirbti brangu“, – pritaria Ignas Jankauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktorius, ir įvardina dar vieną priežastį, kuri lėmė tokį ūkių stambėjimą – ES parama.
Gaunant paramą buvo reikalaujame per metus ūkį didinti bent 20 proc. Ūkininkai konkuravo dėl žemės ir plėtėsi visomis įmanomomis priemonėmis. Dabar to nebėra.
„Patys mažiausi ūkiai gal pakeis savo specializaciją ir ūkininkavimas jiems liks tik papildoma veikla. Dabar gera terpė kooperatyvai, nes žmonės pradeda suprasti šios struktūros naudą“, – aiškina I. Jankauskas.
D. Tvarijonavičius sako, kad mūsų efektyvumo ir pelningumo paslaptis paprasta – mes dirbame efektyviai.
Jei kuliame 8 t grūdų iš hektaro ir jas parduodame po 160 eurų už toną, iš 200 ha atmetus savikainą bus galima išmaitinti šeimą. Šiemet ūkių pelningumas gali siekti 25 proc.
„Šis modelis teisingas ir labai gerai, kad jis susikūrė nepaisant valstybės pastangų. Prie to prisidėjo ir ES parama. Manau, struktūra jau susiformavo ir labai nesikeis“, – prognozuoja ir D. Tvarijonavičius.
Jam pritaria ir I. Jankauskas, matantis, kad didelių pokyčių artimiausius keliolika metų nebebus ir svarbus, kad šeimos ūkių savininkai, valdantys 200–300 ha nepadarytų klaidų, kurios juos stumtų į bankrotą ir verstų pasitraukti. Ši struktūra nėra bloga.
Kiek anksčiau Jurgita Stakėnienė ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė sakė, kad daugiau kaip pusė Lietuvos ūkių per metus pagamina produkcijos už 4 tūkst. eurų. Tai labai mažos sumos.
Dėl tokios ūkių struktūros 95 proc. ūkių susirenka 50 proc. paramos, Likę 5 proc. ūkių gauna kitą pusę paramos.
„Taip yra dėl mūsų ūkių struktūros ir matome, kad ūkiai stambėja, nors mes, pavyzdžiui, už pirmuosius 30 ha mokame vadinamas „pirmųjų hektarų“ išmokas ir tam skiriame 15 proc. tiesioginių išmokų voko. Jei palyginsime, tarkime, Rumuniją, jie tam skiria tik 5,3 proc. ir vidutinis ūkis ten tik 4 ha“, – aiškina J. Stakėnienė ir sako, kad iki 30 ha ūkiai vidutiniškai gauna 203 eurus, o ūkiai virš tūkstančio ha 143 eurus už hektarą. Be to, smulkiems ūkiams numatyta daug kitos paramos.
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas atviras – dauguma mažųjų turės nunykti. Jie tiesiog negali atlaikyti konkurencijos su didžiaisiais, nes smulkiųjų produktyvumas kur kas mažesnis už prekinių ūkių, o vien tik ES paramos jiems išlikti nepakaks. Be to, dauguma mažų ūkių savininkų garbaus amžiaus, o jaunimas jų nepakeičia. Be to, už produkciją jiems mokama kur kas mažiau nei didiesiems.
„Konkuruoti su didžiaisiais sudėtinga, nes šie pranašesni. Mažieji neturi kaip investuoti, o kooperuotis nenori“, – pripažįsta A. Gapšys ir būtent mentalitetą įvardina kaip pagrindinę priežastį, trukdančią išsilaikyti.
