– Ar keičiasi vartojimas?
– Keista, tačiau kylant kainoms vartojimas nekinta. Parduodami produktų kiekiai dar nemažėja. Šiandien dienos duomenimis – vertinant žaliavų ir energijos kainas, maisto kainos dar nepakilę tiek, kiek turėtų. Tačiau turime susitarti ką lyginame. Pats brangiausias pienas brangs, jei skaičiuosime procentais, nedaug. Pigiausias procentais brangs daug, tačiau centais abiejų litro kaina augs panašiai.
Šiandien 2,5 proc. pieno maišelio kaina lentynoje 52 centai, o jo savikaina 72 centai. Tačiau brangūs produktai pelningi. Prekybos tinklai praktiškai viską parduoda pelningai, tik perdirbimo įmonėms kai kurie gaminiai nuostolingi, tačiau jie atsigriebia per brangius gaminius.
– Ar dar yra erdvės brangimui? Nes kai kurių produktų kainos jau pakilo kartais.
– Imkime tą patį pieną. Žaliavinis bazinio riebumo pienas prieš porą metų kainavo virš 20 centų, dabar 46 centai. Natūralus virš 60 centų už kilogramą. Elektros energija per metus brango tris kartus, dujos 4,5 karto, o jos pieno produktų gamyboje sudaro didelę dalį, nes reikia daug šildyti įvairius produktus. Bendrai per porą metų sudedamosios dalys brango daugiau kaip du kartus, o produktas dvigubai dar nebrango.
Kiaulieną perkame kiek pigiau, nei jos auginimo savikaina. Tikėtina, kad mėsa jau ypatingai nebrangs.
Tačiau čia vėlgi prasideda niuansai. Jei kiaulių fermą galima pilnai automatizuoti, tai karvių auginimo ir melžimo ne. Žmonija nebenori dirbti fizinio darbo. Tai ir lemia didžiulį pieno žaliavos šuolį.
Mes tiesiog nebenorime dirbti, kurti produkto. Kai taip nutinka, paprastai kažkas įvyksta. Tiesiog pradeda trūkti realių produktų. Taip jau nutiko – mes jaučiame, kad gamintojai sunkiai pagamina tą kiekį, kurio mums reikia. Pavyzdžiui, vasario 24 d. (kai Rusija įsiveržė į Ukrainą red. past.) pradėti šluoti pigiausi makaronai. Dabar tai nurimo, tačiau mes neturime kaip atstatyti atsargų sandėliuose, nes makaronų tiesiog nėra. Ieškome dar vieno produkto, kurio pavadinimo neskelbsiu dėl konkurencijos, ir jo negalime nupirkti. Jo tiesiog nėra fiziškai. Po poros mėnesių jo pradės trūkti.
Pirkėjai to nepastebi. Gamyklos sako, kad bijo dėl dujų brangimo ir kad rudenį negalės gaminti pakankamo kiekio ir jo rudenį trūks. Kol kas problema, kad jo importas apribotas. Jei bus leista įsivežti, atsigabensime.
Lietuvoje netrūksta trumpo galiojimo produktų, tačiau visoje ES trūksta ilgo galiojimo produktų, nors Europos mastu esame mažas tinklas.
– Kaip sugebate gaminti pigiausius produktus – kiek jie brangs?
– Kalbant apie pigiausią virtą dešrą, kurios vienetas kainuoja apie eurą, ji nuostolinga. Turime ir perdirbimo įmonę. Per mėnesį vien iš šios dešros, kurios parduodame labai daug, patyrėme 50 tūkst. eurų nuostolį. Nesiskundžiu, nes atperka brangūs produktai. Tiesiog rinkoje šiandien tokia logika, kad pigiausi gaminiai, kurie pritraukia žmones, dotuojami. Taip buvo visada, tik skirtumai buvo kur kas mažesni. Paprastai gaminio nuostolis siekdavo kelis centus. Dabar tam, kad parduoti bent už savikainą, kainą reikėtų didinti 30 proc.
Negalime kalbėti, kad brangs visas maistas. Reikia žiūrėti atskirus produktus, nors realiai kainos dar gali pakilti šiek tiek. Pavyzdžiui, aliejaus kaina krito, nes Ukrainoje esanti gamykla pradėjo dirbti ir siųsti produkciją.
Jei nebus geopolitinių lūžių, toliau kainų šuolio nelaukiu. Galbūt pradės pigti energetika ir tą pajusime.
– O kam perdirbėjams reikia gaminti nuostolingai?
– Jiems to nereikia ir mielai negamintų pigiausių produktų, nes jie nuostolingi. Tačiau to prašo prekybininkai. Esu matęs visokių dalykų ir, jei nukris žaliavų bei energetikos kainos, dabartinis kainų lygis bus teisingas. Taip jau ne kartą yra nutikę. Pavyzdžiui, kai pieno perdirbėjus išmetė iš Rusijos rinkos, kas tada atrodė nerealu, pieno kaina ir žaliavos krito žemyn, nors prieš tai beprotiškai kilo ir dirbome nuostolingai. Pelningumas grįžo į normalias vėžes. Tai politiniai neprognozuojami dalykai.
Dabar iki Rusijos agresijos galvojau, kad kainos pradeda stabilizuotis ir tuoj viskas stos į vėžes. Tačiau karas žaibiškai viską pakeitė. Kaip bus toliau neaišku. Pavyzdžiui, mes nežinome, kaip keisis elektros kaina, jei Vokietija nuspręs vėl įjungti atomines elektrines.
– Lietuvoje rekordinė infliacija, kuri kelis kartus viršija ES vidurkį, kas nutiko?
– Produktai Lietuvoje buvo ypatingai pigūs. Pigiau buvo tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Dabar energetikos kainos pas mus didesnės nei Vakarų Europoje. Mano sūnus Nyderlanduose už elektrą moka mažiau nei aš. Be to, Lietuvoje daugiau nei ten brango žaliavos. Pavyzdžiui, pieno supirkimo kainos didesnės nei Vokietijoje.
Pas mus tiesiog nutiko suspaustos spyruoklės efektas. Ji buvo stipriai suspausta, dabar iššovė. Taip pat ir su algomis. Mūsų parduotuvės darbuotojo atlyginimo mediana virš 900 eurų. Tokio pat darbuotojo vidutinė alga Vokietijoje 1200-1400 eurų. BVP nuo vokiečių atsiliekame daugiau nei atlyginimu. Dar visai neseniai – prieš porą metų – svajojau, kad vidutinė salės darbuotojo alga į rankas pasiektų 750 eurų.
Ekonomika sukasi tada, kai vartotojas turi pinigų ir mažos algos yra kvailystė. Tačiau mes negalime iššokti ir mokėti dvigubai nei rinkos senbuviai. Dabar mūsų algos didesnės trečdaliu.
– Pas mus plūstelėjo ukrainiečiai, gal jie pakeis vartojimo ir darbo rinką?
– Tai apie 50 tūkst. žmonių. Iš jų pusė yra vaikai. Dirbančiųjų gal 20 tūkst., o Lietuvoje versle dirba kiek mažiau nei milijonas. Be to, iš 20 tūkst. geriausiu atveju dirbs 15 tūkst. žmonių. Darbo rinkos tai nepakeis.
– Kaip suprantu, prekybos tinklai klesti?
– Turime bėdų su darbo jėga ir jos brangimu. Mūsų, kaip prekybininkų, savikainoje atlyginimai apie 45 proc. visų išlaidų. Tai labai daug. Tai didžiausia dalis sąnaudų struktūroje per visą istoriją. Tai labiausiai „pjaunanti“ sąnaudų eilutė. Kalbant apie konkurenciją, gal kiek išsiskiria „Lidl“. Nors visas inovacijas mes jau atlikę kaip ir jie, skiriasi tik asortimentas, kuris pas juos mažesnis ir tuo pačiu jo aptarnavimas pigesnis. Pas mus mažiau blokų ir padėklų. Tačiau tai iš 45 proc. visų išlaidų apie 20 proc. Dvigubai daugiau kainuoja kasininkai.
Tačiau žmonija kol kas nesugalvojo, kaip robotizuoti prekių išvežiojimą po salę ir sudėliojimą į lentynas. Kas kita yra kasininkai. Per 5-10 metų juos pakeis automatika. Tačiau tai bus ne savitarnos kasos. Jos atgyvens. Tiesiog bus sukurtos sistemos, kai žmogus ateina į parduotuvę, ima prekes ir išeinant pro duris nuo jo kortelės bus nuskaičiuota prekių kaina. Pasaulis keičiasi. Iš pradžių mėginome patys kurti panašias sistemas, tačiau dabar supratome, kad teks tiesiog pirkti kurios nors didžiosios korporacijos įdiegtą ir ištobulintą sprendimą. Taip pat nutiko su automatinėmis kasomis. Niekas nebesuka galvos – visi žino kokio dydžio bus parduotuvė ir kiek jai reikės kasų.
Kitas dalykas – ar liks vitrinos, kur sveriamos nefasuotos prekės. Jų atsisakyti ekonomiškai kol kas neverta. Be to, kai taip parduodame pakuočių ir kitų šiukšlių lieka kur kas mažiau nei parduodant fasuotas prekes.
– Tačiau parduoti fasuotas prekes prekybos tinklams ir gamintojams kur kas pigiau ir patraukliau nei statyti pardavėją, kuri pjausto sprandinę.
– Imkim pavyzdį. Vakaruose pomidorai pakuojami po keturis ir parduodami. Tačiau, jei kalbėsime apie vaisius ir daržoves, svarbu tai, kad kai jos fasuotos labai stipriai sumažėja nurašymai. Kai pomidorus sudedi dėžėse, žmonės juos čiupinėja, lieka prasčiausi ir juos turi išmesti. Kai sufasuoji, priverti žmogų pirkti visą pakuotę. Išmesti beveik nieko nereikia. Jau 15 metų parduodame tik fasuotas bulves. Anksčiau jos būdavo „palaidos“. Žmonės išsirinkdavo didžiausias, ant mažų užpildavo naujas, jas vėl išrinkdavo. Parduotuvių vadovai nenorėdavo didelių nurašymų, stabdydavo naujų bulvių užsakymus, kad išpirktų ir mažas. Normali prekyba nevykdavo.
– Kaip žmonės reaguoja į brangimą?
– Kol kas jokių pokyčių. Kai žmonės pradeda taupyti, jie perka žaliavinius produktus ir patys gamina. Šiandien auga pusfabrikačių pardavimas. Daug žmonių, kurie turi daug ir labai daug pinigų. Kai girdžiu atsiliepimus kirpyklose ir kitose vietose, pinigų žmonės turi. Žinoma, yra ir skurstančių.
Žinoma, jei žmogus turi sveikatos problemų, visuomenė tokiu žmogumi privalo pasirūpinti.
– Kas mūsų laukia, ar bus recesija?
– Iki Ukrainos įvykių galvojau, kad recesija prasidės rudenį. Prasidėjus karui ši data nusistūmė. Padėtis paradoksali. Pinigų investicijoms turime, tačiau negalime investuoti, nes tai bus nuostolinga. Tai kuriozas. Pats primityviausias dalykas – naujos parduotuvės statybos. Žinome, kiek iš jos galime tikėtis pelno. Matome, kad ji atsipirktų per 30 metų ir tai neįvertinus palūkanų. Skaičiuojame, kad verta investuoti, kai pinigai grįžta per 10 metų.
Daugelyje verslų taip. Neapsimoka ir naujų gamyklų statybos. Mes planavome automatizuoto sandėlio statybas, tačiau beveik įsitikinęs, kad jo nestatysime, nes neatsipirks. Tačiau prieš penkis metus, kai jį pradėjome, tik tada negavome statybų leidimo, ir jis jau būtų veikiantis, tai būtų pelningas projektas. Jei mes nuspręsime jo netęsti, neduosime kitiems darbo.
Iš kitos pusės matome, kad komercinės paskirties sklypai taip pat dingo iš rinkos. Žmonės nesuvokia, kad yra kalnai, tačiau yra ir pakalnės. Vasarą pradės kilti nedarbas, tačiau tai nebus tragedija. Jau dabar per dieną būna po kelis straipsnius, kad atleidžiami žmonės. Rudenį, kai pradės didėti nedarbas, keisis darbo jėgos paklausa, prasidės įmonių bankrotai.
Jei valdžia imsis tinkamų priemonių, tai į tokią duobę, kaip 2009 m. nekrisim. Žmonės tą pajus sausį ar vasarį. Norėčiau, kad ją praeitume su nedideliu nuolinkiu.
– Ačiū už pokalbį.
