– Negi pieno sektoriuje taip blogai, kad kalbate apie visišką jo sunykimą?
– Verkti jau nepadoru ir neverkiame. Užtenka pasižiūrėti ES pieno supirkimo kainų lentelę ir ten viskas parašyta – mes paskutiniai. Mūsų ūkis didelis ir mums tikrai moka ne mažiausiai Lietuvoje, tačiau iki vidutinės europinės niekaip „netraukiame“ ir dėl to darosi neramu. Prieš kiek laiko ES vidutiniškai buvo mokama 32 ct. už litrą. Mes, didžiulis ūkis, gauname 25 ct. Apie mažuosius neverta net kalbėti.
– 25 centai už litrą dar leidžia dirbti pelningai, ar jau skaičiuojate nuostolius?
– Palyginkime ne ekonomiškai, bet žmogiškai. Kai litas buvo keičiamas į eurą, mums mokėjo 1,25 lito už litrą. Tai beveik 35 euro centai. Nuo to laiko visos paslaugos, atlyginimai, išskyrus degalus ir kai kuriuos produktus, susilygino su euru – kiek buvo litais, tiek dabar eurais. Kalbu apie perkamąją galią. Žmogus, kuris ateina į darbą jau žiūri, ar verta dirbti už tūkstantį eurų, ar geriau eiti dirbti nelegaliai ir gauti pašalpą. Žaliavos kainų kilimas turėjo būti jei ne 3–4 kartus, kiek realiai augo dauguma sąnaudų, bet bent jau 30–50 proc. Dabar pienas atpigo.
– Koks jūsų įmonėje atlyginimai?
– Gyvulininkystės sektoriuje vidutinis atlyginimas 800 eurų į rankas. Tai vidurkis su tais, kurie atlieka ir nekvalifikuotą darbą. Kvalifikuotiems žmonėms mokame virš 1000 eurų į rankas. Darbuotojų 88 ir aš puikiai suprantu, kad dirbantį tokį sunkų darbą kaip pas mus, alga turi didėti. Tačiau kai tokios kainos ją kelti neturim iš ko.
– Koks šiandien jūsų ūkis?
– Parduodame virš 20 t pieno per dieną. Jo kiekis sumažėjo, atsisakėme brangių pašarų priedų. Šiaip gamindavom 25 t. Žemės dirbame 1500–1700 ha, bet neturime nė 500 ha nuosavos žemės, dauguma plotų nuomojami. Karvių 700, bendras galvijų skaičius 1500.
Dabar žemės ūkiui kuriami vis nauji mokesčiai, nes keletas agrooligarchų, kurie realiai net ne ūkininkai, o prekybininkai, mėgsta puikuotis savo turtais. Tada atrodo, kad visi puikiai gyvena ir yra iš ko paimti.
– O ką darysite, juk visko tiesiog nemesite?
– Ieškosime kaip išgyventi. Įsipareigojimai milžiniški. Padaryta daug. Svarbiausia ne pastatai, o tai, kad pavyko suburti puikų kolektyvą. Dabar kalbama apie dirvožemio tausojimą, klimato kaitą, o pas mus jau šešeri metai kaip naudojamos šios technologijos. Mes trąšų beriam tik tiek, kiek reikia. Nėra nei chemikalų, nei mineralinio trąšų pertekliaus. Tokias technologijas turi visi didieji ūkiai. Mažieji to niekada neturės. Jie tiesiog neįpirks modernių tręštuvų po 100 tūkst. eurų.
Blogai, kad yra susipriešinimas tarp ūkininkų. Toje pačioje pieno rinkoje daugybė tarpininkų, kurie „smaugia“ smulkiuosius ir dar mažina kainą.
– Kodėl nuėjome tokiu keliu, kai mus jau lenkia ne tik lenkai, bet ir estai?
– Bėda, kad po Nepriklausomybės atgavimo jie orientavosi į modernų europinį ūkį, mes į prieškarį. Dėl to požiūris ir ūkių gyvybingumas skiriasi.
– Kokia šiandien pelningiausia Jūsų ūkio šaka?
– 80 proc. pajamų iš gyvulininkystės iš jos ir gaudavome daugiausia pelno. Visgi pats pelningumas priklauso nuo metų. Jei pavyksta kulti 8 tonas iš hektaro žieminių javų, tai darbas pelningas. 5–6 tonos iš hektaro tik padengia sąnaudas. Be to, šiemet dar priklauso, kaip ūkiai sudarė pardavimo sutartis, nes grūdų supirkimo kainos pradėjo kilti tik dabar. Kai kurie, kam labai reikėjo pinigų, paėmė avansus ir turės derlių parduoti pigiau.
Mes patys vertiname, kad, lyginant su tuo, ką skaičiavome statydami naujas fermas ir verslo planą sudarydami minimaliomis supirkimo kainomis, dabar per mėnesį prarandame 50–60 tūkst. eurų ir tai tęsiasi ilgiau nei pusę metų. Mums tai žiaurus smūgis. Tuo labiau, kad turime įsipareigojimus ir į fermas investuojame toliau – baigiame senojo komplekso rekonstrukciją.
Jei pieno kaina būtų padori, nebūtų jokių problemų. Aklai neinvestavome. Viską pertikrinome kartu su Nacionaline mokėjimo agentūra, konsultantais. Tačiau dabar matau, kad pienininkystės reikėjo tiesiog atsisakyti, kaip jau nutiko su penimais buliais, linais, cukriniais runkeliais.
Nors girdime, kad pasaulyje ūkininkai sensta, o maisto poreikis auga, bet visuomenės požiūris į ūkius vis tiek nepalankus. Tačiau lenkai sako, kad jei pas juos ūkininkas laiko 500 karvių, ūkio savininkas važinėja su sportiniu automobiliu, o mes jiems masiškai vežame parduoti savo karves.
Dabar parduodamų karvių tiek, kad jų kilogramo kaina nukrito iki 1,5 euro už kilogramą ir dar reikia laukti kelias savaites. Atpigo ir veršeliai.
Mes, kaip žemės ūkio bendrovė, įsprausti į rėmus, nes ėmėme paskolas ir ES paramą. Dabar mūsų tikslas tik išsilaikyti iki geresnių laikų.
– Ką galvoja perdirbėjai, juk sektorius traukiasi?
– Iš Vokietijos ir kitų šalių vežamas pieno koncentratas ir iš jo sėkmingai gaminami produktai. Tik sūrių negalima subrandinti, bet viliamasi, kad keli didesni ūkiai išliks, o kasdieniniam produktams užteks importinio pieno.
– Tačiau patys ūkininkai kuria „Pienas LT“. Buvo kalbama, kad tai bus atsvara seniesiems perdirbėjams.
– Jie juda tinkama kryptimi ir matome, kad konkurencija tradiciniams perdirbėjams yra. Dabar kaip tik deramės su kooperatyvu, kad pieną tiekti būtent jiems. Tačiau atsikovoti rinką nėra paprasta.
– Ačiū už pokalbį.
