Balandį DELFI publikavo straipsnį apie ūkininkus iš Skuodo rajono, kurie pasirengę mokėti darbininkams didelius atlyginimus, tačiau nė už 1 000 eurų į rankas ir pragyvenimo išlaidas negali rasti gerų darbininkų.

„Darbininkų yra, bet jei nori, kad žmogus dirbtų gerai ir sąžiningai, tokį rasti sunku. Žmonėms siūlau ne tik atlyginimą, bet ir kur gyventi, o vasarą planuojame nemokamą maitinimą. Yra norinčių dirbti, bet ateina tokie, kurie neskiria karvės nuo veršelio, nieko nemoka. Ką su jais daryti, mokai, mokai, o jie nieko neišmoksta. Mažai tokių, kurie išmano savo darbą“, – sakė zootechnikė Vilma.

Į straipsnį atsiliepė 27 m. Minsko gyventojas Jevgenijus ir jo 25 m. žmona Polina.

Jie kreipėsi į DELFI redakciją su prašymu padėti gauti ūkininkų kontaktus ir pranešė, kad yra pasirengę pas juos dirbti. Šiuo metu šeima gyvena bute Minske, bet dar iki vestuvių galvojo apie žemės sklypą prie Minsko.

„Aš – iš kaimo Gomelio srityje. Norėjome įsigyti sodybą netoli Minsko, bet ten mažai variantų. Savo namo nenorime statyti, todėl ieškojome nedidelio sklypo su namu. Bet ten viskas labai brangu, nėra tokio varianto, kad būtų miškas, upė. Už penkis arus 10 km spinduliu nuo Minsko prašo daugiau nei 10 000 dolerių. Ir tai būna senas namas, nėra galimybės įsikelti į jį iš buto“, – sako Jevgenijus.

Jo teigimu, Gardino srityje kainos mažesnės, bet Dešukai laikosi nuo mažų miestų atokiau.

„Aš pats iš Rečytsos kaimo, bet tokiuose miestuose gyvena labai keisti žmonės. Jie gauna 300 Baltarusijos rublių, sėdi ir nieko nenori daryti. O kai ką nors siūlai, tave dar plūsta, moko gyventi, sako, kad jie ilgiau gyvena ir geriau žino, kad nieko neįmanoma pakeisti ir kad šalyje ir taip viskas puiku“, – skėsčioja rankomis baltarusis. Visą laiką teisinamės karu.

Jevgenijus mokėsi statybų srityje, bet didžiąją gyvenimo dalį dirbo virėju. Jo žmona baigė Baltarusijos valstybinį universitetą, dirba reklaminių skelbimų kūrėja ir vertėja.

„Maždaug metus dirbau virėju Maskvoje, bet man ten nepatiko. Daug atvykėlių, tiesa, Baltarusijoje daug savų problemų. Pavyzdžiui, <...> suaugę žmonės, vaikšto su plakatais, duoda vaikams kažkokius Georgijaus ordinus – to jau per daug. Niekas nekreipia dėmesio į tai, kad per 23 metus šalyje padėtis nepagerėjo, tik pablogėjo. Juk galėjome vystytis, bet visą laiką teisinamės kažkokiu karu. Juk kaimynai kažkodėl daugiau ar mažiau normaliai gyvena, o pas mus niekas nesikeičia“, – svarsto vyriškis.

Jis nesidomėjo, ar yra kokių nors galimybių jauniems ūkininkams pačioje Baltarusijoje, nes „nejaučia pasitikėjimo, kad ir ko imtumeisi, galiausiai vis tiek liksi kažkam skolingas“.

„Pas mus nėra normalios paskolų sistemos, tik jei turi tris ar keturis vaikus, tada gali kažką gauti. Bet turėti tris ar keturis vaikus ir tada sėdėti su paskola ir su juokingu atlyginimu? Žinoma, gerai mokamų profesijų, bet toli gražu ne visos. Nors mums rugsėjį gims vaikas, reikia kažką galvoti. Kai perskaitėme šį straipsnį, pagalvojome, kad visada norėjome ūkininkauti ir visada norėjome į Lietuvą. Žmona perskaitė straipsnį ir pasakė – važiuojam“, – sako Jevgenijus, kuris šiuo metu dirba pardavimų vadybininku vienoje privačioje Baltarusijos įmonėje. Jis sako dar negalvojęs, kokiam laikotarpiui norėtų atvažiuoti į Lietuvą.

„Sunkumų mes nebijome, tiesa, jaudinuosi dėl kalbos barjero – neturiu talento kalboms. Kai kurie pažįstami irgi išvažiuoja, bet į Lietuvą patekti sunku, daugiausia važiuoja į Lenkija ar net Ukrainą, ten lyg lengviau kvėpuoti. Anksčiau Rusijoje buvo didesni atlyginimai, o dabar ten nėra ko važiuoti, be to, tave greičiausiai apgaus. O Baltarusijoje nelengva, Minske dar galima uždirbti 500 dolerių, o periferijoje – ne“, – baigia pasakojimą baltarusis.

Darbuotojų trūksta, bet atvykėlių nelaukia

Pernai Lietuvoje darbo vizos arba leidimai gyventi ir dirbti buvo išduoti beveik 34 500 užsieniečių. Neseniai premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad Lietuva negali sau leisti liberalizuoti imigracijos politikos ir įsileisti neriboto kiekio darbininkų. „Negalime sau leisti įsivežti pigios darbo jėgos, mes kalbame apie nekvalifikuotus darbininkus, todėl manome, kad reikia įvesti kvotas“, – sakė S. Skvernelis.

Jo teigimu, taip bandoma apsaugoti Lietuvos darbininkus. Tačiau premjeras pabrėžė, kad kvotos bus taikomos nekvalifikuotiems darbininkams. Anot premjero, jei nebus apribotas pigios darbo jėgos įvažiavimas, Lietuvoje sumažės atlyginimai.

Petras Puskunigis

Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės pirmininkas, sako, kad atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių nori tiek ūkininkai, tiek bendrovės:

„Darbo imigrantai neišvengiamai turės atvažiuoti. Tiesiog Lietuva pasiekė tokį lygį, kad nebėra žmonių, paprasčiausiai fiziškai nebegalim pasamdyti vietinių dirbančių žmonių. Turime sudėti įvairius saugiklius ir vežtis darbuotojus.

Kalbant apie tai, kas vyksta, tai šiandien visa ši rinka atiduota lenkams. Ukrainiečius– nes juos legaliai pasamdyti paprasčiau – atveža tarpininkai lenkai. Lietuvoje tvarka ypatingai griozdiška. Vien iš Darbo biržos atsakymo, kad tokios kvalifikacijos, kuri mums reikalinga, darbuotojų lietuvių nėra, reikia laukti dvi savaites.

Mes mėginome eksperimentuoti. Pas mus iš Ukrainos atvažiavo šeima, kuri užsiima įdarbinimu. Žmona ieškojo darbuotojų žemės ūkio sektoriuje, vyras statybose. Jiems mūsų bendrovės sąlygos tiko. Pasiūlėme atlyginimą gyvulių prižiūrėtojui nuo 800 iki 1000 eurų į rankas. Žmonės iš karto sako, kad jie atvažiuoja užsidirbti ir dirbtų bent pusantro etato, tuo pačiu ir alga būtų didesnė. Mes nekalbame apie minimalų atlyginimą.

Po pusdienio ji paskambino ir pasakė, kad už tokią algą pas mus nors šiandien gali atvažiuoti 6 šeimos, veterinarijos gydytojai. Tačiau tarpininkauti turėjo lenkai, kuriems reikėtų mokėti mokesčius, atiduoti dalį žmogaus atlyginimo. Tada įmonei darbuotojai pakankamai išbrangsta.

Kita problema, kuri stabdo – apgyvendinimas. Nepaisant visko, kartu su savo krašto ūkininkais mėginame steigti agentūrą, kuri rūpintųsi darbuotojų atvežimu ir dokumentų tvarkymu. Daugumai didesnių žemdirbių darbuotojų trūksta.

Tačiau čia mes kalbame apie ukrainiečius, kuriuos įdarbinti kur kas lengviau nei baltarusus.“