Rašysiu apie automobilius, mėgstamus kino filmus ir literatūrą, dar daug ką. Šiandien – kalba.
Kaip rašytojas ir kultūrinis antropologas, negaliu apeiti kalbos. Žodis yra mūsų sielos poelgis. Todėl šiandien – turbūt įdomiausia sovietizmo istorijos dalis.
Sovietinius žmones žymi du kalbos sluoksniai. Pirmasis guli paviršiuje, su juo kovoja kalbainiai ir mes jį žinome nuo Vytauto Kernagio dainos apie Kancarą laikų: kurtkė, maikė, fortkė ir duchovkė, čainikas ir abmotkė, pravodkė ir urodas, privodas ir zajavkė. Jie atėję iš sovietinio kalėjimo (ta prasme, iš bet kurios vietos Sovietų Sąjungoje), bet yra nekalti, kaip Britney Spears prieš vestuves. Jie atspindi tik laiką, bet ne ideologiją.
Buvo ir keli mielesni širdžiai: vekuoti slovikus, raiferšliusas ir šlagbaumas, kurie nėra nevartotini, nepaisant kalbos Talibano ediktų. Kaip ir parkingas ar burgeris, printeris ir skeneris – kilmė užsienietiška, o vartosena gera ir protinga (apie tai turėsiu atskirai parašyti: kodėl anglų kalba turi Lietuvoje tapti valstybės kalba).
Tačiau yra daugybė žodžių ir konstrukcijų, kurie yra visiškai lietuviški, bet jų vidus – sovietiškai supuvęs.
1. „Baigti mokslus“ („baigti aukštąją“)
Sovietinis posakis iki kaulų smegenų: iš tų laikų, kai pasirenki vieną „aukštąją“, ją pradedi, baigi, gauni diplomą ir tada turi darbą visam gyvenimui „pagal specialybę“. Nori būti režisierius – mokaisi režisūros, nori būti dailininkas – mokaisi tapybos, nori būti televizijos prodiuseris – nežinia ką veiki, nes tokios profesijos sovietiniais laikais nebuvo.
