– Savo darbais, kūrybiniais sprendimais nuolat plečiate šiuolaikinio šokio ribas – įtraukiate bendruomenes, jautrias socialines grupes, naudojate skirtingas formas. Kas jums yra šiuolaikinis šokis ir koks jis yra šiandien?

– Visų pirma, tai mano kalba, forma, kurioje jaučiuosi galinti komunikuoti su žmonėmis ir savimi.. Šiuolaikinis šokis yra vienas iš tų žanrų, kuris pakankamai plačiai ir atvirai pasiekia žmogų. Ši medija turi galios atverti žiūrovą ir tai man yra vienas svarbiausių, dėkingiausių šokio aspektų.

Šiandien šiuolaikiniu šokiu vadinama labai daug kūrinių, tarp kurių sunku nubrėžti aiškias ribas. Iš vienos pusės, tai išlaisvina, iš kitos – gali slėpti įvairius trūkumus, pavyzdžiui, profaniškumą. Šokio žmonės yra ieškotojai, jie nuolat keliauja neatrastais takais, todėl labai dažnai matome naujausias meno idėjas šokio lauke. Žmogaus kūnas labai intuityvus, todėl šokis veda prie netikėtumo, taip pat kūnas daug greičiau sureaguoja į pokyčius, todėl šokio kūrėjai neretai kalba pačiomis aktualiausiomis temomis ir prisitaiko prie pokyčių, juos reflektuoja.

– Kokios temos jums yra aktualios kūryboje? Kodėl?

– Šiandien, atsigręžus į nueitą kūrybinį kelią, atrodo, kad manęs nepaleidžia laiko tema – mane domina žmogus, jo buvimas istorijoje. Žinoma, į tai įeina ir daug kitų bendražmogiškų temų – santykiai, vidinė būsena, gebėjimas iš atstumo pažvelgti į tai, kur esame ir kas su mumis vyksta. Dabartis ir ėjimas į ją.

– Stebėdami dramos kūrinius įžvelgiame istoriją, sekame siužetą. O kaip žiūrovas turėtų suprasti, stebėti šiuolaikinį šokį?

– Žodis „suprasti“ klaidina – pernelyg dažnai stengiamės viską žinoti ir pagrįsti. Galbūt todėl šokis man artimas – ten galima daugiau jausti, įžvelgti, paveikti. Juk ir gyvenime dažnai nesuprantame, kodėl įvyksta viena ar kita situacija, o sąsajas ir priežastingumą suvokiame daug vėliau.

Šokyje labai dažnai atsisakoma naratyvo, kalbama per įvaizdžius, judesį, nuotaiką, atmosferą. Žiūrovas gali kurti savo paties istoriją ir interpretaciją. Šokis daugiau veikia emocinį, pasąmoninį lygmenį, kūno pojūtį. Net jei iš salės išėjęs žiūrovas sako, kad nieko nesuprato, galbūt jis kažką pajautė ir pamatė, o ši patirtis ateityje susijungs į kažką daugiau.

– Kaip, jūsų manymu, kinta Lietuvos šokio laukas, kokia šiandieninė Lietuvos šokio bendruomenė – kuo galime didžiuotis, o kur, atvirkščiai, dar reikia pasitempti?

– Aš labai didžiuojuosi Lietuvos šokio bendruomene. Tai labai gyvi, novatoriški, idėjiniai žmonės. Per pastaruosius 20 metų ji yra labai išaugusi, turime daug jaunimo, kurie studijuoja užsienyje, grįžta į Lietuvą ar važinėja po visą pasaulį ir kuria – tai labai džiugina. Nes mes visi tampame tik turtingesni, kai vyrauja pastatymų įvairovė – nuo konceptualių darbų iki vizualių spektaklių, Formos, temų amplitudė didėja. Tai, kad šokio atstovai įgauna stiprų balsą Lietuvos kultūros gyvenime, atspindi mūsų šalies laisvėjimą. Nepamirškime ir to, kad šokis – viena daugiausiai eksportuojamų Lietuvos kultūros „produktų“.

Tiesa, yra dalykų, kurie mane glumina – pavyzdžiui, tai, kad per 30 nepriklausomybės metų neįkurta nei viena nacionalinė šokio trupė. Visi dirbame pagal projektinį finansavimą, nors valstybė finansuoja šokio studijas, po kurių šokėjai tampa iš esmės bedarbiai. Tai paradoksali situacija. Tai kad Šeiko šokio teatras gali pasiūlyti darbo vietas šokėjams, yra stebuklas, atsitikęs labai sunkaus ir nuoseklaus darbo dėka.

Nepaisant sudėtingos situacijos, Lietuvos šokis ryškus Europos šokio žemėlapyje. Statyti spektaklius atvažiuoja daug žymių choreografų, bendradarbiaujama su užsienio festivaliais, šokio namais. Diuseldorfo šokio namams vadovauja lietuvė Ingrida Gerbutavičiūtė – argi galėjome apie tai pasvajoti prieš 20 metų? Arba lietuviai šokantys Marselio ar Paryžiaus trupėse… Augame.

– Šokis, menas apskritai, reikalauja žiūrovo. Kokį ryšį su juo kuriate? Lietuvos auditorija – kokia ji, ko reikalauja iš menininko?

– Be žiūrovo mes tiesiog neegzistuotume arba taptume tik pritaikomu menu. Žiūrovas yra tas, kuris galutinai sukuria spektaklį. Jo pajautimo, intuicijos, išsilavinimo dėka, spektaklis įgauna galutinę formą ir žinią. Gal sudėtinga bendrai kalbėti apie Lietuvos auditoriją. Su kolegomis iš šokio asociacijos bei šokio informacijos centro jau daug metų važinėjame po regionus, mano kolegė Goda Giedraitytė kuria tarptautinį projektą Sparse, kurio dėka profesionalus menas atvažiuoja į pačius atokiausius taškus. Man tai viena svarbiausių misijų: kad tai, ką gali pamatyti Vilniaus ar Kauno žiūrovai, atkeliautų ir į kitus miestelius ir kaimelius. Ir tam šokis yra labai dėkingas formatas – nesudėtingai išvežami spektakliai, patrauklios formos, kalbos barjero nebuvimas. Esame išgyvenę labai jaudinančių akimirkų po spektaklių mažuose miesteliuose, kai kalbiesi su žiūrovais ir suvoki, kad įvyko kažkas labai svarbaus.

Po nepriklausomybės jau užaugo karta, kuriai šokis yra labai „normali“ meno sritis, tai nebėra kažkas „novatoriško“ arba keisto. Tampame „normalia“ Europos šalimi, kur šiuolaikinį šokį dėsto mokyklose, vaikai kuria projektus. Tad labai noriu tikėti, jog jauni žmonės, prisilietę prie meno ar šokio, atėję valdyti Lietuvos, priims kitokius įstatymus. Žinoma, suprantu, kad gal tai yra naivu…
Nuostabu turėti kritišką žiūrovą, kuris tau kelia aštrius klausimus, diskutuoja ir reikalauja kokybės. Taip visi augam.

– Gyvenate Klaipėdoje, tačiau, tikriausiai, nesuklysiu pasakiusi, kad šiais metais nemažai laiko praleidžiate ir Kaune – vasarą pristatytas spektaklis „Mikado“, artėja didysis „Kaunas 2022“ renginys „Sutartis“. Kaip jaučiatės kurdama Kaune, koks jūsų santykis su šiuo miestu?

– Kauną atradau visai neseniai – anksčiau jis būdavo pravažiuojamas miestas, nors ten gimė mano sūnus. Visai neseniai jam aprodžiau įspūdingą Kauno modernizmo architektūrą. Šiam miestui, jo architektūrai jaučiu didelę simpatiją, ypač dabar – kai miestas taip suaktyvėjo, yra pilnas renginių. Kauno žiūrovas yra išaugęs su „Aura“, teatrais – tai visai kito lygio kultūra nei, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Jaučiame tai, kai atvežame spektaklius.

Šiais metais Kauno centriniame pašte pasirodėme „KlaipėDAnse“ (Lietuvos - Prancūzijos šiuolaikinio šokio programa) savaitės metu – šioje architektūroje spektakliai nuskambėjo ypatingai, atsirado daug papildomų sluoksnių. Vasarą su choreografais ir šokėjais iš visos Europos pristatėme spektaklį „Mikado“ – jis savotiškai atliepė naująją miesto mitologiją – Kauno Žvėries istoriją. Netrukus uždarysime Europos kultūros sostinės metus... Beveik čia gyvename, pradėjau Kauną matyti ir jausti. Man šis miestas labai patinka, čia gera būti ir kurti.

– Esate Europos kultūros sostinės programą uždarančios „Sutarties“ choreografijos autorė. Ką šis pasirodymas simbolizuoja jums?

– Man labai įdomi sutarties idėja. Būdami mieste turime susitarti vieni su kitais, o svarbiausia su pačiais savimi. Taip atsiranda sutarties su savo sąžine ieškojimas, savotiškų taisyklių sudarymas – ne įrėminančių, bet mus paverčiančių miesto šeimininkais, paaiškinančių, kaip kartu gyvensime.

Nuostabi scenografės Sigitos Šimkūnaitės idėja – „Žalgirio“ arena virs Čiurlionio paveikslu. Niekas nepritempinėjama, nebandoma atrasti to, ko nėra. Šio menininko paveikslai kalba apie šiandieną. Taip mes per istoriją ir dabartį susitinkame su savimi.

– Kuo „Sutartis“ jums pasirodė įdomi kaip kūrėjai, choreografei? „Sutarties“ kūrybinė komanda: kokia ji?

– Sutarties komanda – laiko ir ugnies patikrinti bendražygiai. Nuostabu, kai nereikia niekam aiškinti, ar mes taip pat suprantame vieną ar kitą dalyką. Net nesikalbant aišku, jog mąstome apie panašius vaizdus, judesį. Ir tuo pačiu labai papildome vieni kitus. Tokie dideli renginiai nėra lengvas procesas, bet jei dar tiesiog smagu su komanda – ar gali būti geriau? Dar vienas svarbus momentas – kol kas tik tokiuose dideliuose projektuose galime įgyvendinti didelių resursų reikalaujančias idėjas: vanduo scenoje, didelė scenografija, tampanti iššūkiu judesiui. Tai mane labai „veža“.

– „Sutartyje“ pasirodys ne tik šokėjai, bet ir chorai, muzikos atlikėjai. Ar tai išskirtinis savo apimtimi projektas jūsų kūrybiniame kelyje? Kaip kūrybinis procesas kinta, kai šokis kuriamas masiniame renginyje ir kai jis statomas mažesnėje apimtyje?

– Ne, tai nėra pirmas toks didelis projektas. Esu prisidėjusi prie Dainų švenčių, taip pat su komanda kūrėme Klaipėdos ir Neringos – Lietuvos kultūros sostinių atidarymus. Tai labai skirtingi procesai, nors abu be galo vertingi ir įdomūs. Dideliuose projektuose turi galimybę dirbti labai plačiais potėpiais, daryti be galo daug sprendimų, komunikuoti su didelėmis komandomis, o tai reikalauja specifinių vadovavimo įgūdžių. Pats šokis tampa kaip didelio formato tapybos darbas – spalvos, platūs potėpiai, mostai. Bendras vaizdas ir dinamika. Viskas kitaip, kai esi intymioje aplinkoje su keliais šokėjais, kai gali kaip archeologas krapštytis ir šlifuoti kiekvieną judesį bei detalę. Tada be galo svarbus tampa asmeninis santykis su atlikėju, nes kiekvienas atnešam didelę dalį savęs, apsinuoginam.

– Kokie dalykai šiame kūrybiniame procese kelia daugiausiai jaudulio, o kokie atvirkščiai – patys maloniausi?

– Visada didžiausią jaudulį kelia klausimas – ar įvyks tas stebuklas, kai visi komponentai susijungia ir staiga pamatai išsipildymą. Visi praktiniai dalykai išsprendžiami, net ir sunkiausiose situacijose ateina sprendimas ir išeitis.

– Gyvenime ir kūryboje – kiek svarbu sutarti, o kiek – palikti vietos individualumui?

– Sudėtinga vesti tokią paralelę. Menininkas savo prigimtimi yra individualistas, bandantis kalbėtis su kitais. Visiškai laisvais galime būti tik savo vidiniuose kloduose – išorėje mus riboja tam tikros aplinkybės. Visgi jei mūsų susitarimas apriboja žmogaus buvimą, galbūt jis nėra teisingas, labiau primena prievartą. Susitarimas turėtų duoti daug laisvės, teritorijos buvimui, kaip žmogui tuo metu reikia būti.

– Ko linkite savo žiūrovams?

– Žiūrovams visuomet linkiu atvirumo – išbūti ir išjausti tą momentą.

– Dėkoju už pokalbį.

Įsigyti bilietus į lapkričio 26 d. vyksiantį spektaklį ant vandens „Sutartis“ galima čia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją