Tyrime sutiko dalyvauti beveik 80 tūkst. suaugusių asmenų, kasdien nužingsniuojamų žingsnių skaičiavimą pasirinkusių kaip pakankamą fizinį aktyvumą leidžiančią užsitikrinti strategiją. Visiems teko nešioti dėvimuosius žingsniamačius. Įvertinę visų kol kas plačiausio masto tokio pobūdžio tyrimo dalyvių sveikatos pagerėjimą, mokslininkai nustatė, kad pačių geriausių rezultatų pavyko pasiekti tiems, kurie vaikšto greičiausiai, rašoma portale „ScienceAlert“.
10 tūkst. žingsnių per dieną riba pastaraisiais metais tapo visuotinai priimtina norma ir siektinu tikslu, nors skaičiaus prasmingumas, pasirodo, mažai tepagrįstas. 7-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje viena žingsniamačiais prekiavusi japonų įmonė tą skaičių, galima sakyti, nukabino nuo dangaus vien tam, kad priviliotų žmones sava produkcija.
Pastaraisiais metais mokslininkai pabandė patikrinti šį tikslą – išsiaiškinti, ar populiarusis patarimas išties prasmingas. Kai kurių tyrimų išvadose nurodoma, kad, pasiekus maždaug 6 tūkst. žingsnių ribą, kasdienio vaikščiojimo teikiama nauda tolydžio mąžta. Visgi kiti tyrimai rodo, kad svarbus kiekvienas žingsnis.
Dabar gi tapo aišku, kad dėmesio vertas dar vienas veiksnys – ėjimo greitis.
Atlikę du atskirus tyrimus, kiekviename iš kurių dalyvavo po beveik 78,5 tūkst. žmonių, Jungtinės Karalystės mokslininkai pateikė tvirtų įrodymų, kad žmogaus ėjimo greitis išties turi reikšmės.
Tiems, kurie paprastai vaikšto greičiau ir intensyviau, kaip paaiškėjo, kyla mažesnė demencijos pasireiškimo rizika ir mirties nuo tokių ligų kaip vėžys bei širdies ir kraujagyslių ligos grėsmė, palyginti su tais, kurių ėjimo tempas įprastai mažesnis.
Tirdami demencijos išsivystymo riziką, mokslininkai nustatė, kad optimaliu vaikščiojimo intensyvumu reikėtų laikyti kasdienį 30 minučių (nebūtinai visų iš karto) trunkantį ėjimą 112 žingsnių per minutę tempu.
„Išaugus fizinio aktyvumo sekiklių ir programėlių populiarumui, skaičiuoti žingsnius tapo be galo paprasta ir daug kas būtent taip mėgina užsitikrinti pakankamą fizinį aktyvumą. Deja, retai kas pagalvoja apie ėjimo tempą“, – sako sveikatos specialistas profesorius Emmanuelis Stamatakis iš Sidnėjaus universiteto.
Anot specialisto, atliktų tyrimų išvados galėtų pasitarnauti kaip pirmosios oficialios gairės, teikiančios informacijos apie ėjimu ir žingsnių skaičiavimų pagrįsto fizinio aktyvumo specifiką. Šios gairės, kaip teigia E. Stamatakis, gali padėti sudaryti veiksmingas į lėtinių ligų prevenciją orientuotas visuomenės sveikatinimo programas.
Rezultatai buvo gauti atlikus du porą metų trukusius visuomenės tyrimus. Abiejų tyrimų dalyviai – 40–75 metų asmenys, bet vieno iš tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti sąsajas su vėžio ir širdies bei kraujagyslių ligomis, o kito – su demencija. Po septynerių metų turime dalyvavę žmonės buvo ištirti pakartotinai.
Abu tyrimai buvo grynai stebimojo pobūdžio, vadinasi, jokių ryšių tarp priežasčių ir pasekmių jie neatskleidžia. Kad ir kaip būtų, juos tenka vadinti pirmaisiais plataus masto tyrimais, kuriuos atliekant buvo analizuojama ėjimo greičio įtaka žmogaus sveikatai.
Kaip ir ankstesnių eksperimentų atveju, abiem tyrimams skirtose publikacijose nurodoma, kad per dieną nužingsniuojamų žingsnių skaičius yra tiesiogiai proporcingas sveikatos pagerėjimo laipsniui.
Negana to, publikacijų autoriai nenurodo nei minimalaus privalomų žingsnių skaičiaus, nei minimalaus ėjimo tempo, leidžiančio užsitikrinti tą pagerėjimą.
Specialistai tik užsimena, kad kaskart nužengus 2 tūkst. žingsnių sumažėja ankstyvos mirties riziką, ir tą sumažėjimą jie įvertina 11 proc.
Sąsajas su demencija analizavę mokslininkai teigia, kad optimalus per dieną nužingsniuojamų žingsnių skaičius – maždaug 9,8 tūkst. žingsnių. Laikantis šio orientyro demencijos pasireiškimo rizika, esą, sumažėja net perpus.
Mokslininkai teigia, kad naudos teikia net ir lėtas vaikščiojimas, bet tie, kurie vaikšto greitai, išlošia labiau: jų galvos smegenys patiria didesnę naudą.
„Tyrimai, kuriuos atliekant buvo pasitelkta ant riešo segimais žingsniamačiais, padėjo gauti tvirtų įrodymų, kad 10 tūkst. žingsnių per dieną tikslas sveikatos gerinimo požiūriu yra prasmingas, o ėjimo intensyvumas teikia papildomų pranašumų“, – komentuoja į fizinio aktyvumo discipliną besigilinantis Matthew Ahmadi iš Sidnėjaus universiteto.
Jis įsitikinęs, kad tolesni tyrimai, kuriuos atliekant bus atsižvelgiama į žingsniamačių rodmenis, turėtų atskleisti dar daugiau niuansų, susijusių su kasdienio vaikščiojimo, konkrečiai – žingsnių skaičiaus ir ėjimo tempo, nauda sveikatai.
