„Man čia visada buvo svajonė – turėti savo sodybą ir gyventi arčiau gamtos. Tos kelionės labai smagus dalykas, bet varginantis, o kaip sako: kas per daug, tas nesveika. Todėl norėjau pailsėti nuo viso šio lėkimo, o grįžti atgal į Lietuvą plano neturėjau. Mes ieškojome sodybos kelis metus, važinėjome po visą Lietuvą, Molėtai nebuvo mūsų tikslas, tiesiog pasitaikius progai, radome sodybą, kuri mums patiko“, – kalbėjo Dovilė.
Pasak jos, šeima save sodyboje atrado 100 proc.. Nors Dovilė neslepia, kad tenka susidurti su fiziniu darbu, tačiau tai taip pat atpalaiduoja smegenis.
„Gyvenome daugiau mieste, kur fizinio krūvio iš tikrųjų trūksta, nedaug judi. Šiaip mūsų modernus gyvenimas sukelia daug streso: miestas, kamščiai, žmonės, negalėjimas ramiai pabūti gamtoje. Kartais juokauju, kad kai ten nuvažiuoju, jaučiuosi lyg kas kibirą nuo galvos būtų nuėmę. Grįžtant į miestą vėl apsikrauna ta galva“, – kalbėjo Molėtų rajone sodybą įsigijusi lietuvė.
Nors šeima dar tik įsirengia sodybą, tačiau nuojauta kužda, kad pritapti bus nesunku.
„Mano svajonė yra tas lėtas gyvenimas (angl. slow living). Pamiršome, kaip džiaugtis gyvenimu, kaip sustoti, pašnekėti vienas su kitu nežiūrint į laikrodį. Kaip prisiskinti savo auginto maisto, tai yra toks nežmoniškas malonumas, galbūt yra skirtingi žmonės. Manęs kažkaip tas gyvenimas neviliojo, atrodė, kad kažko trūksta. Aišku, tuo metu supratau, ko man trūksta. Net kai eini į prabangų restoraną, tu sėdi ten, faina, bet tai tavęs nedžiugina. O sodyboje ir varlės kurkia, paukščiai čiulba, viskas džiugina, atrodo širdis dainuoja“, – dalinosi Dovilė.
Vaikai nežino iš kur atsiranda maistas
Dovilė jau darbuojasi savo kiemo darže, o ir pati neslepia, kad viena iš jos svajonių yra turėti savo žemės, kurioje galėtų auginti medicininius grybus.
„Aš prekiauju medicininio grybo ekstraktu ir mano svajonė yra vienas medicininis grybas, kuris vadinasi liūto karčiai, šio kokybiško grybo yra tikrai labai sunku gauti, kadangi jų gauti negaliu, nusprendžiau auginti juos pati. Bet tam reikia žemės plotelio, bandžiau palikti pas tėtį, bet jis pamiršo juos ir pametė tuos rastus su grybais. Supratau, kad man reikia pačiai turėti savo žemės, bet šalia tos žemės ir namuko norėtųsi“, – kalbėjo Dovilė.
Medicininių grybų auginimas dar tik planuojamas, šiuo metu pašnekovė savo darže augina žirnius, morkas, šparagus, vaismedžius, pomidorus, moliūgus ir cukinijas.
„Pamačiau, kad Lietuvoje yra didžiulė daržininkų bendruomenė, mes, lietuviai, esame dar nepraradę tų šaknų, žinome iš kur atsiranda maistas, netingime tuo užsiimti, patinka būti gamtoje. Kokia pasaulyje yra problema, kad vaikai nežino iš kur atsiranda maistas. Iš kur pienas, kaip atsiranda morkos. Mūsų vaikai dar turi šią galimybę, palakstyti pievomis, kadangi pati turiu vaikų, norėjau savo vaikams suteikti šią vaikystę. Mano manymu, vaikystė yra basomis lakstyti per pievas, laisvai ir nevaržomai išlieti šią energiją, pažinti gamtą, būti laisvam ir kvėpuoti grynu oru“, – dalinosi Dovilė.
Pašnekovė taip pat pasidalino ir savo vyro istorija. Nors Cedric yra prancūzas, Prancūzijoje gyveno vos porą metų, o daugiausiai laiko praleido Azijoje.
„Jis labai bijojo fizinio darbo, nes kai jis gyveno Azijoje, jis priprato, kad tuos fizinius darbus visada dirba kažkas už tave, jam buvo labai nedrąsu, bet kuo toliau, tuo jam labiau viskas patiko, toje sodyboje yra labai gera. Darbai iki šiol jį kažkiek nervina, bet kai jis juos dirba, jaučiasi laimingas, tiesiog tenka perlipti per tokį barjerą. Kaip sakau, dirbti Azijoje fizinį darbą yra negerbti savęs, nes tuos darbus dirba aptarnaujantis personalas. Bet dabar jis ir žolę pjauna, augina“, – sako Dovilė.
Ji priduria, kad Cedric'ui Lietuvoje labiausiai patinka 4 metų laikai: „Ypatingai kai būna šaltos žiemos, jam tai yra egzotika, kadangi jis yra iš didmiesčio (Honkongo), jam ta gamta yra labai naujas dalykas“.
Tarp sekėjų ne vien tik daržininkai
Pradėjus auginti vaisius, daržoves, užaugo ir sekėjų skaičius Instagram paskyroje, Dovilė nusprendė dalintis savo įspūdžiais, patirtimi ir su kitais žmonėmis, pašnekovė pastebi, kad tarp sekėjų ne tik daržininkai.
„Kai pradėjau šį profilį nieko nesitikėjau. Galvojau, kad galbūt vieną dieną norėsime parduoti šią kaimo sodybą, turėsime bent ką prisiminti, bet tas profilis šiek tiek užaugo, tų sekėjų nėra daug, bet tiek daug gaunu iš to, kad vien jų pagalba statosi ta sodyba ir daržas. Aš irgi pastebėjau, kad sekėjų tarpe ne vien tik patys daržininkai, labai daug profilių tokių pat jaunų žmonių, kurie masiškai traukia link kaimo. Kas bando ūkininkauti, kas įsirengia atostogoms, bet tai masinis judėjimas į gamtą. Ir tai džiugina.
Yra tokių sekėjų, kurie pradėjo sekti vien dėl to prierašo „prancūzas“, galbūt Lietuvoje daug kam ta Prancūzija yra įdomi ir miela. Jie nieko bendro neturi su gamta, bet jiems tai įdomu. Aš ir pati prisimenu tą jausmą, gyvenant mieste, kai tu viską turi, atrodo, kad tai turėtų tave džiuginti“, – dalinosi dviejų vaikų mama.
Kaip pavyzdį ji pateikia savo patirtį gyvenant Tailande. Nors šeima savaitgaliais galėdavo sau leisti paplaukioti jachta, aplankyti prabangiausius pasaulio viešbučius, restoranus, tačiau širdyje buvo tuštuma.
„Norisi ir verkti, bėgti, tik nežinai kur. Mūsų gyvenimas pasidarė žiurkių lenktinėmis, bėgame nuo vieno tikslo iki kito, bet nespėjame pasidžiaugti savo pasiekimais. O Lietuvoje ta gamta yra ranka pasiekiama, o tai didžiulė dovana“.