Karininkai į Joną Galvydį-Bykauską šnairavo nuo Vilniaus, kaltindami perkėlimo į Alytų vilkinimu. Nevengdavo mestelti grubios replikos net pulko vadui, smagindavosi mėgdžiodami jo rytų aukštaičių tarmę [2]. Tiesa, jie purkštavo ir prieš Krašto apsaugos ministeriją, pakeliui į Alytų dažnas bloguoju minėjo jos darbuotojus, daugiausia lietuvius, kad, ar tai nepasitikėdami savimi ar saviškiais, ar kokiais kitais sumetimais, per daug priartino sau svetimų, įtartinų patarėjų. <...> įsikarščiavę, atvirai reiškė savo nuomonę, kad, lyg tik pulkas kiek susiorganizuos, sustiprės, reikėsią apvalyti ir pirmučiausiai išvaikyti „tuos“ ir jų vietoje pastatyti savuosius, lietuvius [9].
Alytuje visą pyktį teko sugerti J. Galvydžiui-Bykauskui, nes neturint nuolatinio ryšio su Kaunu retos patikimos žinios skendo gandų tvane.