Kaip senoji Europa meldė dievą apsaugoti nuo vikingų, o vikingai meldė juos apsaugoti nuo mūsiškių – kuršių

Danų vikingai 745 m. apiplėšė Paryžių ir Hamburgą, bet 853-iais metais skaudžiai ir gėdingai gavo į kaulus nuo lietuvių. Kaip tai?! Koks čia istorinis stebuklas! Tada jie dar nesivadino lietuviais – buvo šaukiami kuršiais. Gyveno plačioje vakarų Lietuvos dalyje nuo Nemuno ligi Skuodo, nuo Telšių ligi Palangos, o vakarinių dabartinės Latvijos žemių dar nebuvo kolonizavę. Ir jei kas kuršius pavadina latviais, tai tiesiog istorinis nesusipratimas.

Vėliau kuršiai susiliejo su vidurio Lietuvos žemaičiais, o dabar žemaičiai rėkia, kad yra atskira tauta, bet iš esmės visi kartu paėmus su visais protėviais vis tiek yra lietuviai, nes dabar gyvena toje pačioje Lietuvoje. Tad jei sakysime, kad danus sumušė lietuviai, tiek pat nukrypsime nuo istorinės tiesos, kaip ir vadindami daugelį savo praeities didikų lietuviais. 

Šv. Ansgaras, gyvenęs 801–865 m. ir skelbęs Danijoje bei Švedijoje krikščionybę, apie tą danų nuotykį štai kaip rašo: „Toli nuo jų [švedų] yra viena gentis, vadinama kuršiais [Cori], kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo, kai jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi...