Putinas vadovauja jau 22 metus: kaip valdžia paveikia smegenis ir asmenybę?

„Dirbant visiškai atsidavus septynerius metus, galima išeiti iš proto“, – taip dar 2004 m. pareiškė Vladimiras Putinas, kalbėdamas apie prezidento kadencijos pratęsimą, nors vėliau pasirūpino, kad valdžioje galėtų išlikti faktiškai iki gyvos galvos. Daugelio jo iškreiptų pareiškimų apie savo tikslus (nedidinti pensinio amžiaus, nekeisti Konstitucijos, nepretenduoti į Ukrainos teritoriją ir t. t.) kontekste minėtasis komentaras dėl kadencijos šiandien atrodo itin simboliškas, nes jame slypi atsakymas į esminį klausimą, neduodantį ramybės daugeliui pasaulio žmonių: kaip V. Putino psichikos sveikatą paveikė 22 metai valdžioje?

Valdžios pakeičiamumas – fundamentalus demokratijos principas (kartu su renkamumu ir atskaitomybe). Dar Kleistenas, vienas iš Atėnų demokratijos kūrėjų, manė, jog tautos atstovai turi būti keičiami kartą per mėnesį, kad kiekvienas pilietis gautų progą dalyvauti valstybės valdyme. Romos respublikoje konsulai buvo keičiami kartą per metus. Ir netgi pirmojoje prezidentinėje respublikoje – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kurios įkūrėjai neprieštaravo prezidentavimo iki gyvos galvos idėjai, George’as Washingtonas ir Thomas Jeffersonas dar gerokai prieš 22-osios pataisos priėmimą asmeniniu pavyzdžiu parodė, kad valstybės vadovas turi tenkintis dviem kadencijomis.

Valdžios pakeičiamumo būtinybė dažniausiai grindžiama politiniais, ekonominiais ir visuomeniniais sumetimais. Tai korupcijos ir nepotizmo prevencija, užtikrinimas, jog valstybiniai resursai nebūtų naudojami per rinkimus, bei kadrų rotacijos, užkertančios kelią piliečių padalijimui į „valdančiąją“ ir „valdomąją“ klases, garantija.

Tiesa, senovės graikai turėjo ir psichiatrinį argumentą.