1918–1919-ųjų kronika. Sudie, Vilniau: lenkai svaigsta nuo pergalės, tačiau pasaka netrukus baigsis

1918-ųjų pabaigoje į lietuvių mokytojų konferenciją besirinkę dalyviai iškart pajuto įtampą sostinėje. Ypač susirūpinę atrodė vokiečiai, gatvėmis slankiojo dar ne visiškai uniformuoti lenkų legionieriai. Namai bolavo nuo plakatų: Lietuvos vyriausybė šaukė savanorius, lenkai kvietė į savo legionus, dar kiti viliojo į lietuvių baltgudžių diviziją. Matė mokytojai ir lietuvių kareivius iš Vilniaus karo komendantūros.

1918-ųjų gruodį į Alytų iškėlus formuojamą 1 pulką, sostinėje teliko karininko Prano Jackevičiaus vadovauta etapo komendantūra. Gruodžio 23 d. vietoj jos įkurta Vilniaus komendantūra. Nors gyvavo neilgai, jos istorijoje daug kas lieka neaišku. Sakysim, Kazys Škirpa teigė, jog jį išsikvietęs Krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis parodė jau pasirašytą įsakymą skirti jį komendantu, padėjėju – Liudą Girą, o komendantūros adjutantu – karininką Petrą Gužą. Esą jis, vos 23-ejų, pasijuto nejaukiai – daugiau nei dešimt metų vyresnis ir gerai visuomenėje žinomas poetas bus jo padėjėju, tad pasiūlė sukeisti vietomis. M. Velykis sutiko, bet po poros dienų L. Gira, K. Škirpos žodžiais, susirgo, atrodė, lyg supasavo, nes mūsų komendantūrai teko veikti lyg ant žarijų, nuo pirmos dienos rizikuojant gauti vietinių komunistų, lenkų ar vokiečių kulką.