„Prieš pusvalandį užpyliau į automobilį kuro“, – juokėsi A. Mockus, paklaustas, kokį paskutinį vyrišką darbą jam teko atlikti. Ir tuoj pat nėrė į diskusiją, kurioje tvirtino, kad visuomenėje skirstymas į vyriškus ir moteriškus darbus yra vis dar gajus.
„Apskritai stereotipai, kad vyrai gali lieti agresyvią energiją, orientuotis į pasiekimus, aukštą statusą, siekti uždirbti daug pinigų, vis dar paplitę. Aišku, žmonės yra skirtingų išsilavinimų, patirčių, užaugę skirtingose aplinkose, tad gali skirtis ir tie vyriškumo atributai“, – kalbėjo jis.
Neabejotinai supratimas, koks turi būti vyras – pavyzdžiui, visur ir visada stiprus, nešantis pinigus – gali sukurti vidinę įtampą, ypač jei tai pasiekti nesiseka dėl įvairių priežasčių.
„Yra vyrų jautresnių, meniškų, kurie sako, kad yra silpni, bet ką su tuo daryti? Juk jie neįsipaišo į tuos rėmus viduje – vektoriaus tarp to, ką jaučiu, ir to, koks turėčiau būti. Tuomet atsiranda konfliktas. Pastebiu ir savo aplinkoje, kur atrodo niekas iš vyro nereikalauja, išreikšto lūkesčio nėra, tačiau viduje jis pats iš savęs labai daug reikalauja. Ir kai nori į kažkokius rėmus save įsprausti, tai gali kainuoti daug – gali atsirasti ir bejėgiškumas, ir depresija, – kalbėjo psichologas, pridurdamas, kad lūkesčius sukeliame ne tik sau, bet ir vieni kitiems. – Pirmiausiai reikėtų pasiaiškinti ir susikalbėti su savimi, o tuomet jau su kitais. Kita problema, kad kalbėjimas su kitais yra kaip tik tai, ko niekas mūsų nemoko.“
Solidus išorėje, o viduje – vaikas
A. Mockus atkreipė dėmesį, kad vyrai ateina pas psichologus su įvairiomis problemomis.
„Kas šauna į galvą pirmiausiai, moterys daugiau skiria dėmesio sau, domisi psichologija, gilinasi į save, yra jausmingos, o vyrai reikšmingai mažiau gilinasi į savo emocinį, vidinį pasaulį. Norint jį išreikšti, reikia pažinti mentalinę sritį. Tai – mintys, jausmai, poreikiai, fantazija, lūkesčiai, vaidmens šeimoje suvokimas. Kad kažką komunikuotume, turime suprasti kažką apie save, antra – pasakyti savo tiesą. Santykiuose geriau žinoti savo tiesą – kokie yra poreikiai, kokie patenkinti ar nepatekinti“, – kalbėjo jis.
Anot pašnekovo, kitas dalykas, kaip pasakyti tą tiesą – ramiai ar išrėkti, trenkti kumščiu į stalą ar kažkaip kitaip.
„Draugui žinau, kaip pasakyti, gal „pasiųsčiau“, o su žmona, moterimi, gal negalima taip negražiai kalbėtis. Tai yra toks mokymasis darant. Nepasakysiu recepto, bet reikia pradėti kalbėtis. Atskaitos taškas – nuo savęs. Einant į porų terapiją vyras nebūtinai būna pasiruošęs, kartais negali reflektuoti, todėl idealu, jei abu eina atskirai gilintis į save, o tik tuomet susitinka porų terapijoje. Tam reikia atskiros erdvės, nes namuose įsijungia emocijos, gynyba. O galima tai daryti ir nebūtinai pas psichologus, pabandyti savo jėgomis išspręsti“, – teigė jis.
Kiek šiais laikais storas vyrų „šarvas“, kuriame jie kartais gali pradėti dusti? A. Mockus sakė, kad būna įvairiai, tačiau pripažino, kad vyrai vis dar negali sau leisti būti silpni.
„Silpnas reiškia, kad jaučiu neigiamas emocijas – liūdesį, bejėgiškumą. Kiti vyrai jautrūs ir tas emocijas jaučia, bet nelabai susigaudo, nemoka diferencijuoti „liūdžiu dėl to“ ar „nusivylęs dėl to“. Tos emocijos arti, bet jose nesusigaudo. Man, kaip berniukui, vaikystėje neatspindėdavo emocijų, nekreipė dėmesio, matyt buvo tokia karta. Tai dabar kartais galima matyti – žmogus profesiškai atrodo labai subrendęs, tačiau emocinėje srityje – vaikas. Negalima emociškai subręsti, jei tam neskiri dėmesio. Būna toks didelis vyras, solidus, bet viduje vaikas, išsigandęs ir nesuprantantis, kas vyksta. Jei gyvenime nebūna sunkių išbandymų, tai taip ir praslysta, bet gyvenimas ilgas, įvykių būna, tai kažkada „užkabins“ ir tuomet tą savo ribotumą žmogus pamato, kreipiasi į specialistus“, – dalinosi mintimis psichologas.
Nesukišti visko į „moteriška-vyriška“
Į klausimą, ar vyrams reikia burtis į vyrų grupes, tinklalaidės svečias atsakė atkreipdamas dėmesį į šiuolaikinę bendrą tendenciją – visuomenėje daug individualizmo, vienišumo, nebendravimo.
„Jei moterys turi didesnį socialinį tinklą, tai vyras turi žmoną, draugus, su kuriais tie santykiai labai paviršutiniški. Gal jie pasikalba apie kažką, bet ne apie save. Tad jei jis su žmona susipyksta, tai nebėra su kuo pasidalinti, kaip gyvenu, kaip jaučiuosi“, – pastebi jis.
Anot pašnekovo, vieni vyriški stereotipai energingi ir agresyvūs, kiti – minkštesni ir „nevyriški“: „Vyriškumo atspalvių, jei stebėti atidžiai, visuomenėje yra daug. Nevertinu jų. Tegul jie būna tuose vyriškumuose, kur jaučia didesnę energiją ar įsikrauna. Kažkam gal reikia pakaituoti, kažkam nuo uolos dviračiu nuvažiuoti.
Aš vyriškumu pradėjau domėtis, kai ėmiau kvestionuoti moteriškumą. Mano tikslas yra labiau ne sukurti vyriškumą, o jį tyrinėti. Aišku, protu daug suvokiu, bet de facto elgiuosi... Pagaunu, kai gimė vaikai, aš padedu auginti vaikus, padedu buityje, kaip ir ne prie ko, bet aš tas, kuris padeda.
Praėjo laiko, kol tai suvokiau. Filosofiškai – realiai sunku save kvestionuoti, save stebiu, pagaunu save, čia nėra žmonos reikalas, o mūsų abiejų, o tai suprasdamas nevisada „praslystu“. Pavyzdžiui, rūpinuosi automobiliu ar techniniais reikalais, kyla klausimas, o kodėl aš turiu tai daryti? Gal kitus „veža“ remontuoti, kalti, bet kodėl čia ir aš?“
A. Mockus svarstė, kad gal nereikėtų fokusuotis į vyriškumą ir moteriškumą.
„Žmonės pernelyg skirtingi, kad sukištų save į tas dvi kategorijas – kai jau pradedi gilintis, pamatai įvairovę. Geriau taip – aš gyvenu su konkrečiu žmogumi, yra bendri buities darbai, juos pasidalini ir viskas. Būna moterims gerai karjera sekasi, gal vyras bus tas, kuris palaiko, paima didesnę buities dalį. Toks išeina balansas. Santykį kuria du konkretūs žmonės. Jei abiem gerai tame būti, ir vienas kuris nesijaučia išnaudojamas, viskas gerai. Šiaip santykių tema neišsemiama“, – kalbėjo jis.
Vyrai ims geriau suprasti moteris?
Paklaustas, kaip pandemiją ir jos pasekmes išgyvena vyrai, tinklalaidės svečias, remdamasis apklausomis teigė, jog COVID-19 situacija vis dėlto labiau paveikė moteris.
„Moterys labiau nukentėjo, joms ir vaikais pasirūpinti labiau reikėjo, apskritai joms reikšmingai sunkesnis laikotarpis. Aišku, jei imsime tą vyriškumo konceptą – verslų, veiklų, pinigus nešantį, daug važinėjantį vyrą – tai jie per pandemiją priversti stabtelėti, daugiau laiko praleisti šeimoje. Ir jiems taip pat neaišku, ką daryti, jie pasimetę – kaip buvo, jau negali būti, o kaip bus, neaišku.
Kai kurie ateina pas psichologą, depresija tarsi motyvas eiti, kažką su tuo daryti, gilintis, ką reiškia, kai nieko neveiki, kaip gali būti naudingas, turėti kokybiškus santykius su namiškiais. Tokioje situacijoje juk daugiau trinties, aiškinimosi, nepatogių temų apie jausmus.
Galima ir taip pasakyti – pandemija vyrus sugrąžino į namus ir parodė, kaip nelengva juose būti. Kai kurie gal labiau supras moteris, kad tuose namuose yra kas veikti. Juk vyrai pratę atlikti darbą, uždirbti, už tai gauti pagarbą, statusą, o namuose – ta pati veikla: sutvarkai ir rytoj vėl tą patį reikia daryti – rutina“, – pastebėjo psichologas.
Depresijos įveikimo centro įkūrėjas trumpai apžvelgė, kas yra depresija, kaip ją pastebėti ir kokių veiksmų imtis, kad ją įveiktum. „Problema, kad žmonėms per ilgai laukia. Čia kaip ir su dantimi – kol nepradeda skaudėti, žmogus odontologijos kabineto privengia“, – sakė jis.
Skardinės alaus neatims – turėk daugiau įrankių
Lygindamas Lietuvos ir likusio pasaulio vyrų problemas, A. Mockus pirmiausiai atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į savižudybių skaičių, pagal kurį Lietuva vis dar pirmauja, mes turime problemų daugiau.
„Kas man kliūna, tai alkoholio vartojimas. Anksčiau tipinis prieš save ranką pakėlęs žmogus – kaime gyvenantis ir alkoholį vartojantis vidutinio amžiaus vyras. Tačiau ir dabar vis dar yra daug vartojama alkoholio. Kiek teko susidurti su situacija Vakaruose, ten vyrų emocinis raštingumas ir sąmoningumas yra didesnis. Specialių knygų gal tie vyrai neskaitę, bet jie užauga toje terpėje, kur natūralu kalbėti apie savo poreikius, juos išreikšti, o mūsuose dar tik prasideda tie judėjimai, kad reikia gilintis į save. Pandemija labai sujudino šią temą. Jei anksčiau psichinės sveikatos politikoje tai buvo „stumk-trauk“, tai šiuo atžvilgiu pandemija išėjo į gera, ne viskas taip blogai“, – pastebėjo psichologas.
Anot jo, emocinio raštingumo trūkumas, kaip įveikti stresą po darbo, ne vieną vyrą verčia imtis brendžio stiklinės vietoje to, kad pasigilintų, ką išgyvena, dėl ko susinervino, kokie ten santykiai su kolegomis, žmona ar artimaisiais, kodėl taip jaučiasi.
„Išgeri stikliuką ir ramu – palengvėja. Mažiausiai pastangų. Tik tas būdas nėra tvarus, tą medžiagą turi nuolat vartoti, išsivysto priklausomybė. Iš esmės, reikėtų pasigilinti ir turėti savo įrankių, kaip su stresu bei įtampa kovoti, pasidėti juos šalia, turėti daugiau pasirinkimo, ne tik šalia pasistatyti alaus skardinę. Niekas iš jūsų tos skardinės neatims, bet turėkite ir daugiau įrankių“, – į vyrus kreipėsi pašnekovas.
„Žmonės per daug skirtingi, kad juos būtų galima sukišti į moterų ir vyrų kategorijas, 12 horoskopų, į 400 psichikos sveikatos sutrikimų diagnostinių kategorijų. Svarbu ne sukišti ir įrėminti, o pažinti save, įsiklausyti, žiūrėti, koks žmogus prieš mane ir kaip su juo kurti santykį“, – tokį palinkėjimą vyrams ir sau pačiam tinklalaidės „Tikras. Vyras“ pabaigoje išsakė A. Mockus.
