Anglų mokytoja Daiva: dažnai vyrauja nuomonė, kad mokytojas turi būti nuobodus

Rugsėjo penktą dieną leidau Vilniuje. Tarp gausybės žmonių minios neliko nepastebėti mokytojai, kurie keliavo su gėlėmis, visi pasipuošę, išsišiepę. Tą akimirką pagalvojau apie prestižinę mokytojo profesijos svarbą, apie darbą, kurį dirbti tikrai sunku, apie triukšmą, kurį girdi kiekvieną dieną, ir apie tai, kad šios srities žmogus turi nusimanyti ne tik apie savo dalyką, bet būti ir puikus psichologas. Tad nusprendžiau pakalbinti tokią mokytoją, kuri į mokyklą atkeliavo netikėtai. Daiva papasakojo, kaip susikalba su vaikais ir kas ją motyvuoja.

– Kaip sugalvojote studijuoti anglų filologiją?

– Anglų filologiją sugalvojau studijuoti atmetimo būdu. Žinojau, kad tikslieji mokslai manęs nedomina ir nėra pakankamai aiškūs, todėl rinkausi tai, kas būtų suprantama. Mama norėjo, kad studijuočiau mediciną arba farmaciją, tačiau, kalbant apie mediciną, nenorėjau, po 12 metų mokykloje, dar 10 metų praleisti studento suole, todėl šį pasiūlymą atmečiau. 

Kalbos man visada patiko, mokykloje būdavo, kad kartais žiūrėdavau į savo anglų kalbos mokytoją ir pasvajodavau, kad norėčiau būti jos vietoje.