- Pastaruoju metu verda daug diskusijų dėl miškų kirtimo. Kaip jūs tai matote?
- Gal reiktų pradėti nuo pradžių, nes ta pradžia buvo visai neseniai – paskutinis ledynmetis iš Lietuvos teritorijos pasitraukė, priklausomai nuo vietovės, vos prieš 12-15 tūkstančių metų. Vertinant moksliniu požiūriu – mūsų gamta labai jauna.
Prieš penkis tūkstančius metų į gamtos karaliją aktyviai pradėjo kištis žmogus – maždaug prieš tiek laiko mūsų vietovėje prasidėjo žemdirbystė. O tai reiškia, kad žmonės išdegindavo miško plotus, kelis metus juose augindavo kultūras, vėliau degindavo naujus plotus, vyko žmogaus įtakota miško kaita.
Žmogaus veikla miške vis intensyvėjo ir prieš 500-600 metų praktiškai išnyko didieji mūsų miškų žinduoliai – tauras, stumbras, meškos.
Šiuo metu tai ką matome mūsų miškuose – jau ne natūralus savaime užaugęs miškas, o dažniausiai žmogaus pasodinta kultūra. Reikėjo – sodino pušį, reikėjo – eglę. Todėl turime tiek daug pušynų. Kaip ir bet kurią kultūrą, kuri yra dirbtinė, turime ją prižiūrėti, nes kitaip ji iškreips visą ekosistemą.
- Ar dabartiniai miškai netinkami gyvūnams?
- Suaugęs sukultūrintas miškas žvėrims yra kaip dykuma. Jei turėsime brandų 100 ha pušyną, jame beveik nerasime jokios gyvybės. Iš paukščių – gal kikilis vienas kitas gyvens, gal ateis stirnos pailsėti, bet jos jame negyvens. Nes neturės kuo misti, kur slėptis.
Lietuvos miškai ne tik sukultūrinti, bet ir jų plotai labai maži, jie suskaidyti. Nors formaliai kai kurie jų visai dideli, bet jei per mišką eina greitkelis su tvora, tai žvėrims jie yra du mažesni miškai tarpusavyje atskirti rimta kliūtimi.
Todėl žvėrims labai svarbūs jaunuolynai, paaugę miškai, kur jie gali slėptis, vesti vadas, valgyti šakų ūglius. Žinoma, čia irgi yra šalutinis efektas. Mes turime daug jaunuolynų, turime medžiotojus, kurie rūpinasi, kad stambiųjų gyvūnų būtų daug, šeria juos. Todėl šiuo metu briedžių, stirnų, elnių, kitų stambiųjų gyvūnų turime net per didelį tankumą.
Natūraliomis sąlygomis 100 ha miške galėtų išgyventi 10-12 stirnų, bet Lietuvoje kai kur jų tankumas daug didesnis, nes turi didelį plotą kur slėptis, didelius žemdirbystei skirtus plotus maitintis. Tikėtina, kad ateityje bus kaip Vokietijoje, kur 100 ha miške galima suskaičiuoti ir 150 stirnų.
- Vadinasi žvėrių daugėja, gal būt tai yra gerai?
- Gamtai geriausia kai yra natūrali pusiausvyra, tačiau Lietuvoje to jau vargu ar pasieksime. Ir jei vienų gyvūnų daugėja, kitos rūšys sparčiai nyksta. Tai susiję ne tik su miškų priežiūra, kirtimu arba nekirtimu. Labai didelę įtaką daro žemdirbystė.
Pavyzdžiui, Lietuvoje beveik nebeliko žalvarnių. Bėda tame, kad jų mitybos grandinei yra labai svarbūs žiogai. Tačiau dabar jų populiacija labai sumažėjusi – trąšos, šienavimas suspaudžiant šieną su visa fauna į ryšulius, kur viskas žūva, padarė itin didelį neigiamą poveikį. Dabar Lietuvoje dėl sutrikdytos mitybos grandinės liko vos 5-6 žalvarnių šeimos.
Kitas paukštis – kukutis, kurių anksčiau buvo daug, išnyko dėl to, kad dingo karvės. Kukučio mitybos grandinei (kaip ir žalvarnio) labai svarbūs mėšlavabaliai, kurių populiacija sumažėjus laisvai ganomų karvių irgi labai susitraukė.
- Dabartiniai pušynai pasodinti žmogaus, nes tai ekonomiškai naudingas medis. O kaip Lietuvoje atrodytų natūralus miškas?
- Iš tiesų labai sunku pasakyti, nes gamta nuolat keičiasi net be žmogaus įsikišimo, o mes kišamės tikrai aktyviai.
Šylant klimatui įsivyrauja vieni augalai, šąlant – kiti. Šiuo metu Lietuvos, kaip ir visos Europos, klimatas intensyviai šiltėja ir matome pasekmes – sparčiai nyksta eglynai, kuriuos puola tipografai, kinivarpos ir kiti vabalai. Visai tikėtina, kad neteksime ir pušynų, kurie taip pat yra vėsesnio klimato augalai.
O mūsuose įsigalės plačialapiai augalai. Beje, tai jau vyksta. Miške prie Kazlų Rūdos prieš 55 metus žinojau tik tris ąžuolus. Šiandien jų ten jau šimtai tūkstančių. Visus juos pasodino kėkštai, kažkiek gal peliniai graužikai. Klimatas jiems tinka, jie veši.
- Jei žmogus miško augimui daro įtaką jau 5 tūkst. metų, ar išvis jis galėtų augti natūraliai?
- Mums reikia pasverti ar tikrai galime ir norime to atsisakyti. Gamta be žmogaus išgyvens, žmogus be gamtos – tikrai ne. Dabar mes nebeturime natūralių miškų ir kiek bei kaip mes turime kištis į ekosistemą, labai jautrus klausimas. Brandus miškas – reiškia turėsime mažai žvėrių, daug jaunuolynų – turime nenatūraliai didelį žvėrių skaičių.
Žinoma, kai kurie dalykai netoleruotini. Jei iškerta visą mišką, o palieka tik vieną medį kur perėjo juodasis gandras, tai labai didelis klausimas ar netekęs miško jis ir toliau ten perės. Blogai kai nelieka labai senų medžių, kuriuose meletos iškala uoksus pelėdoms ir kitiems paukščiams.
Sveikinu iniciatyvas išpirkti tam tikrus miško plotus ir jų visai neliesti. Tai gerai bendrai ekosistemai, nors tai ir labai maži plotai. Ar galime palikti miškus ir žvėris visai be priežiūros, kai juos supa žemdirbystės plotai, kuriuos raižo keliai, labai didelis klausimas. Gal geriau stengtis viską daryti labai apgalvotai.
