Kartą vienas žemiškas vyras, kuris, be to, buvo ir žemiškas tėvas ir turėjo žemiškų vaikų pametinukų porelę – berniuką ir mergaitę, nusprendė savo atžaloms išdėstyti gyvenimišką lekciją ir papasakoti, kaip atsiranda vaikai.
Patogumo dėlei pavadinkime žemiškąjį vyrą Vergilijumi. Šeimos ir draugų jis vadinamas tiesiog Virgiu. Lygiai to paties patogumo dėlei vaikus pavadinkime Algirdu ir Aleksa. Septynmetį berniuką kol kas visi vadina Algiuku, tačiau jau šiandien jam gresia iniciacija ir galimybė iš tikro tapti Algirdu. O aštuonmetė mergaitė jau veikiausiai per visus jai likusius amžius bus vadinama Aleksa, nes tik drąsiausi iš drąsiausių ryšis jai pritaikyti kokį deminutyvinį vardą, prieš kurį mergaitė (vėliau – mergina ir moteris) gal maištaus, o gal ir ne.
Virgis, prieš pradėdamas savo dantiškąją kelionę po piestelių ir kuokelių, bitučių ir žiedelių pasaulį, patogiai įsitaiso savo pamėgtame fotelyje. Pakvietęs savuosius vaikučius taip pat patogiai įsitaisyti, Virgis šitaip prabyla:
– Algiuk, Aleksa, šiandien papasakosiu jums, kaip atsiranda vaikai. – Ir, savo nuostabai, o gal ir palengvėjimui, yra sustabdomas, pertraukiamas.
– Tėti, – taria Aleksa, – mes norėtume tave iš karto pertraukti.
– Taip, – paantrina sesei Algiukas, kuris jau tuoj tuoj taps Algirdu, – mudu puikiai žinome, kaip atsiranda vaikai.
