Dar vienas pasakojimas moters, kuriai keturiasdešimt penkeri, o vaikinui dvidešimt trys: „Viskas prasidėjo netikėtai. Apsilankėme su vyru giminių sodyboje; ten baliukas, žinoma. Vyras prisigėrė, užmigo. Tiesa sakant, visi nuėjo miegoti. Nerasdama sau vietos, nusprendžiau nueiti į sauną prie ežero, maniau, pabūsiu viena. Nuėjau – karšta, nusirengiau, daug garų, lemputė blausi, vos degė… Atsidarė durys ir įėjo vaikinas. Matyt, iš pradžių manė, kad yra vienas, nes nuogas atsisėdo ir tuojau, pamatęs mane, pasimetė. Mačiau jo jauną raumeningą kūną, o jau buvau pamiršusi, kad tokie egzistuoja. Žiūrėjome vienas į kitą. Jo žvilgsnis nebuvo gašlus; jis manęs neapžiūrinėjo kaip įprasta pagyvenusiems vyrams. Tie, žinote, žiūri į tave, kaip į mėsos gabalą. Vaikinas staiga paklausė, ar nenorėčiau įšokti į ežerą, nes saunoje darėsi nepakeliamai karšta. Kodėl gi ne? Abu panirome į gaivų vandenį, o vėliau… Vėliau – palikau vyrą ir atsivėrė durys į rojų“.
Žinau ir daugiau tikrų, įkvepiančių istorijų apie drąsias moteris, kurios pagaliau nusprendžia imti savo gyvenimą į rankas, niekam nepataikaudamos, nesijausdamos namų apyvokos daiktu, sekso lėle, tarnaite. Nes nei didžiausi turtai, nei geriausias išsilavinimas, nei pačios aukščiausios pareigos ir net nuostabiausi vaikai – niekas nedžiugina, kai namai atšąla arba juose veši klasikinis patriarchatas. Turbūt daugelis pamena kažkada Lietuvoje (ir ne tik) nuskambėjusią skandalingą istoriją, kai a.a milijonieriaus Šabtajaus Kalmanovičiaus žmona metė jį dėl Rusijos popžvaigždės, dainininkės Zemfiros. Tai buvo be galo drąsus žingsnis – turtingo sutuoktinio meilę ir globą iškeisti į aistrą kitai moteriai. Toks žingsnis, ypač posovietinėje erdvėje, sukėlė tikrą sprogimą. Ir visai nesvarbu, kaip baigėsi šis dviejų moterų meilės romanas. Tikrai nepropaguoju mesti savo vyrų, ypač, jei gyvenama abipusėje pagarboje. Tiesiog noriu pasakyti, kad būna ir kitaip – kai moterys pasielgia priešingai nei reikalauja mūsų visuomenėje nusistovėjusios elgesio normos.
Tad – gal laikas matriarchatui? Daugelis nustebs sužinoję, kad mūsų laikais egzistuoja matriarchatas, įsivaizduojate, absoliuti moterų valdžia! Yra net keli regionai pasaulyje, kur svarbiausias gyvenimo sferas reguliuoja moterys – vaikų gimimą, jų auklėjimą, turtą, paveldėjimą ir t. t. Taip šiuo metu, pabrėžiu, šiuo metu pasaulyje egzistuoja keturios skirtingos matriarchalinės bendruomenės.
Susipažinkite iš arčiau:
• Mosuo, Kinija
Mosuo giminėje, gyvenančioje netoli Tibeto sienos, viešpatauja paskutinis Kinijos matriarchatas. Anot britų internetinio portalo „The Independent“, gentainių yra apie 40 000 ir jie praktikuoja Tibeto budizmą. Visos giminės pamatas – moterys. Jos valdo visą turtą ir perduoda jį savo moteriškos lyties palikuonėms. Mosuo moterys išvis nesituokia. Jei jos nusprendžia turėti partnerius, jie kartu negyvena, o vaikų auginime ir auklėjime motina vaidina pagrindinį vaidmenį.
• BriBri, Kosta Rika
„BriBri“ yra matriklano (t. y. moteriškos linijos viršenybė prieš vyriškąją – V.G.) principu organizuota čiabuvių gentis, turinti 12 000–35 000 narių. Šioje bendruomenėje žemę gali paveldėti tik moterys, o šeimos motina ją perduoda savo vaikams. Moterys yra ypatingai gerbiamos ir todėl jos yra vieninteliai žmonės, kurie gali paruošti šventąjį kakavos gėrimą, skirtą religiniams ritualams.
• Umoja kaimas, Kenija, Afrika
Umoja kaimas yra tikra moterų karalystė, nes įėjimas į jį vyrams draudžiamas. Čia gyvena moterys, patyrusios seksualinę prievartą arba smurtą dėl seksualinės orientacijos. Umoja kaimas, reiškiantis „vienybę“ svahilių kalba, buvo įkurtas 1990 m. Čia gyvenančios moterys susikūrė net savo nepriklausomą ekonomiką ir pačios užsidirba pragyvenimui iš turizmo. Jos kartu su savo vaikais turistams aprodo kaimą, gamina suvenyrus bei namų apyvokos daiktus ir juos parduoda. Taip pat jos vykdo švietėjišką veiklą – kalba apie moterų teises, prievartą, mergaičių lytinių organų žalojimą ir kitas problemas.
• Minangkabau, Indonezija
Minangkabau tauta yra didžiausia iki mūsų dienų išlikusi matriarchalinė bendruomenė, apimanti maždaug keturis milijonus žmonių. Ši kultūra aukština moterį-motiną ir jai suteikia svarbiausio asmens visuomenėje statusą. Čia moterys valdo visą buitinę, ekonominę gyvenimo sferą. Nors santuokos yra įmanomos, bet Minangkabau bendruomenėje partneriai privalo turėti atskirus miegamuosius.
O dabar žvilgtelėkime į žmonijos istoriją. Joje būta apsčiai visuomeninių sanklodų, kuriose išskirtinę vietą užėmė moterys. Štai, seniai pamiršta antikinė Graikija. Jos mitologija pilna tvirtų, karingų, protingų deivių ar moterų-pusdievių. Matriarchatas ten skleidėsi visu savo grožiu. Net dabartiniais laikais sausio 8 d. viename Graikijos regionų, Trakijoje, švenčiama moterų valdymo diena. Tą dieną garbinamas matriarchatas, o moterys apsikeičia vaidmenimis su vyrais.
Matriarchatas – viena pirmykštės visuomenės organizacijos formų, kuri atsirado vėlyvajame paleolite. Ši sankloda būdinga daugelio tautų gimininės bendruomenės irimo ir perėjimo į klasinę visuomenę laikotarpyje. Įvairios tautos visuose pasaulio žemynuose turi aibes mitų apie moteris, kurios valdo bendruomenes. Lietuva ne išimtis, ji taip pat perėjo visus visuomenės raidos etapus, taigi, kažkada ir čia vyravo matriarchatas. Moteris – gyvybės suteikėja ir šeimos ryšių puoselėtoja kažkada turėjo ypatingą statusą ir mūsų krašte. Beje, anot šveicarų mokslininko J.Bachofeno, matriarchatas atsirado pirmiau patriarchato. Šį procesą lėmė tai, kad esant laisviems lytiniams santykiams (kai nebuvo santuokos institucijos ir niekas nereguliavo intymaus gyvenimo), patogiausia buvo remtis motinos linija. Juk nustatyti, kuris vyras yra vaiko tėvas, būdavo sunku, todėl vyrams nebūdavo suteikiama teisė turėti turtą ir palikti jį vaikams.
Tačiau įsigalėjo patriarchatas. Lietuvių tautosakoje pilna pavyzdžių, puikiai parodančių, kad neapykanta moterims buvo skatinama ir diegiama berniukams nuo pat mažens. Savaime suprantama, kad tai darė vyrai. Klasikiniai pavyzdžiai yra liaudies patarlės, pavyzdžiui: „Boba iš ratų, ratams lengviau“, „Ožka – ne gyvulys, boba – ne žmogus“ ir pan.
Ko norėti iš tamsių kaimiečių, jeigu XX amžiaus pradžioje net vyrai mokslininkai, kultūrologai visaip menkino ne tik moteris, bet ir pačią matriarchato idėją. Suvesdami matriarchatą į seksualinius dominavimo žaidimus bei apkaltindami moteris visomis būtomis ir nebūtomis seksualinėmis „nuodėmėmis“, kurias dažniausiai tie patys vyrai ir sugalvodavo savo gašliose fantazijose. Štai, realus pavyzdys, kaip vyro galvoje gimsta neigiamas moters – erotomanės ir viliotojos vaizdinys.
Vienas pažįstamas, jaunas ir gražus šiuolaikiškas vyras man pasakojo, kad gyvendamas Švedijoje jis bendravo su įdomia, pagyvenusia moterimi – kunigaikštiene, pas kurią buvo kviečiamas į vakarėlius. Kunigaikštienė išties buvo originali asmenybė – rengėsi kaip tikra aristokratė, išmanė etiketą, jodinėjo žirgais. Rytais ji išeidavo iš rūmų į mišką pamedžioti. Nušaudavo stirną ir iš jos pagamindavo skaniausius patiekalus. Mano pažįstamas jaunuolis žavėjosi kunigaikštiene ir žiūrėdavo į ją praradęs amą: jos pasitikėjimas savimi, valdingumas, elegancija, titulai – viskas darė jam pritrenkiantį įspūdį. Vaikinui net pradėjo sapnuotis: „Mačiau kunigaikštienę, avinčią aukštais auliniais batais, juodomis, segtukais prisegtomis, šilko kojinėmis; be kelnaičių, su rimbu rankoje. Ji liepdavo man atsistoti ant keturių, sėsdavo man ant nugaros, trindavo savo drėgną putę į mano nugarą ir taip jodydavo po savo prašmatnų kambarį. O kitame sapne, ji, taip pat juodai apsirėdžiusi, įvažiuodavo į salę ant ratukinių pačiūžų. Ji liepdavo man taip pat užsidėti pačiūžas ir, ranka suėmusi už mano varpos, tempdavo, taip vežiodama per rūmų sales“. Kai paklausiau vaikino, ar jiedu su kunigaikštiene įgyvendino jo sapną, tas, paraudęs, nutylėjo.
Nors matriarchatas buvo daugelio pasaulio tautų visuomenės vystymosi etapas (po kurio, kaip jau minėjau, sekė patriarchatas), kai kuriose bendruomenėse jį skatino visokeriopas vyrų smurtas. Mokslininkai pripažįsta, kad ir praeityje kai kuriais atvejais matriarchatą skatino moterų nelygybė su vyrais, jų nežabotas, nekontroliuojamas prievartinis seksas. Į tai moterys reaguodavo perimdamos valdžią į savo rankas, taip siekdamos apsiginti nuo psichologinio, seksualinio, socialinio, politinio, religinio persekiojimo ir smurto, kuris vienokia ar kitokia forma egzistuoja ir dabar.
Lietuvoje ir visame pasaulyje feminizmo labiausiai nekenčia vyrai, o ypač turintys savo rankose valdžią, kuria nesiruošia su niekuo dalintis. Net paskutinis mulkis neretai reikalauja moters nusižeminimo, tarnystės, jaučiasi didus vien tik galėdamas ją „pastatyti į vietą“, net pažeminti. Matriarchatas (šiandien tai – moterų kova už lygias teises, feminizmas) yra ir viso to nesiskaitymo, vyrų ir moterų nelygybės rezultatas. Jis tikrai nėra noras bet kokia kaina išeliminuoti vyrus iš politinės, visuomeninės veiklos ir pačioms užimti jų vietas.
O kaip gamtoje? Priminsiu, kad joje yra visko, ko tik širdis geidžia ir ko nenori pripažinti visokio plauko fanatikai. „Šeimų gynėjų“ nelaimei, gamtoje egzistuoja pačios egzotiškiausios porų bendravimo formos; yra net 1500 gyvūnų rūšys, kuriose praktikuojamas homoseksualumas ir biseksualumas. Nežiūrint į tai, tos rūšys ne tik kad neišmirė, bet nė nesiruošia tai daryti. O matriarchatas? Taip, be jokios abejonės, jis egzistuoja ir gyvūnų pasaulyje. Pavyzdys – bonobo beždžionės. Jų bendruomenę valdo patelės. Tarp bonobo beždžionių nekyla konfliktų, nes, atsiradus problemoms, patelės tuojau pasiūlo sekso paslaugas. Tuomet visi nusiramina. Na štai, dabar girdžiu vyrų pastabas, girdi, bonobo bezdžionės elgiasi protingai, tuo tarpu, kai jūs, moterys...Stop. Bonobo bezdžionės tai daro savo noru!
Matriarchatas egzistuoja ir avių bandoje – patinai net patys nenori vadovauti; jie nunėrę galvas taikiai sekioja paskui savo patelių užpakalius. Kiekvienas avių augintojas patvirtins, kad avinams daug įdomiau ieškoti progos užsiimti seksu, negu vesti bandą, ieškoti ganyklų ar gelbėti nuo pavojų. Todėl avių bandos vedlės yra patelės.
Beje, Lietuva šiame gamtiniame matriarchato kontekste visai neblogai atrodo: turėjome moterį prezidentę, turėjome ir turime moteris ministres, moteris ministres pirmininkes. Beje, mūsų „tradicinių vertybių gynėją“ prezidentą, remiantį gatvėje plyšaujančius kitokių nekentėjus, tikriausiai nervina premjerė Ingrida Šimonytė. Jo reakcijos aiškiai parodo, kad „tradicinį“ vyrą siutina „kažkokia moteris“, kuri jo neklauso ir net nesiruošia klausyti.
Klijuoti etiketes nesunku, bet žmogaus prigimtis yra nevienareikšmė, todėl tie, trokštantys matyti tik balta ir juoda, patenka į istorijos šiukšlyną. Daugelis mūsų žino atvejus, kai žmona vadovauja vyrui, tačiau vyras niekada tarp vyrų šito neprisipažins. Pavyzdžiui, vieno vyro žmona nusprendė pastatyti namą ir ėmėsi jį statyti, tai yra vadovavo statymo procesui. Kai namas buvo pastatytas, moters vyras savo draugams pasigyrė, kad namą pastatė jis. O kiek kartų vyras lovoje tik ir trokšta likti pasyviu? Nors, juk aibės vyrų mano, kad aktyvi moteris lovoje praeityje turėjo būti tikra paleistuvė! Pats visgi trokšta pabūti „moterimi“ ir ta nieko bendro neturi su homoseksualizmu. Tiesiog imdamiesi nešti ant savo vyriškų pečių visą pasaulį, daugelis vyrų bent jau lovoje atsisako lyderystės. Kodėl manote yra pakankamas kiekis vyrų tiesiog garbina sado mazo santykius, kuriuose moteris visada viršuje ir visada su bizūnu rankose?
Taip kad be moters – niekur. Apie tai dainavo vienas garsus bliuzo dainininkas James Brown dainoje „Šis pasaulis priklauso vyrui“. (It's A Man's Man's Man's World, 1966 metai). Dainininkas dainuoja esą vyras kuria traukinius, mašinas, miestus, bet jis yra niekas, niekas be moters. Pridedu nuorodą į dainos klipą.
Pabaigai pasidalinsiu žydų išmintimi:
• Vyras be moters yra tik pusė vyro.
Šią tiesą suvokus, galima drąsiai atsisveikinti su matriarchato ir radikalaus feminizmo idėjomis. Po Saule vietos numatyta ir vyrui, ir moteriai, nevalia šios tiesos pamiršti nei vienam.
