Intarpas apie pirmuosius vyriškių laiškus
Negaliu nepaminėti pirmųjų laiškų „kolekcijos“ – tiesą sakant, jų nekolekcionuoju, bet pamiršti irgi niekaip neišeina – tokių įsimintinų būna.
Labas, ką tu? Šitokių laiškų pasitaiko visokių variantų, pvz., „kaip gyveni?“; „La, ką tu?“; „kaip yra?“; „kas gero?“ (kažin ką turėčiau atsakyti svetimam žmogui į šį klausimą?). Kažkodėl mintyse iškart suskamba Bareikio daina „Kątukąvakare?“
Susitikim dabar! Taip, būna ir tokių. Esu gavus laišką: „Labas, labai gražus oras, einam šiandien pasivaikščiot į miestą. Parašyk savo tel. numerį.“ Anketa – be nuotraukos, nurodyti tik metai ir vidurinis išsilavinimas. Viskas. Misteris inkognito.
Poetai. Kas sakė, kad vyrai ne poetiški? Dar ir kokių poetiškų būna! Vienas į mano klausimus beveik neatsakydavo, o kiekviename laiške parašydavo eilėraštį su prierašu „atsakymus rask jame“. Eilėraščiai būdavo ir poetų sukurti, ir turbūt jo paties. Iš pradžių tai turėjo žavesio, bet po kokio penkto laiško galvosūkių spręsti nebenorėjau.
Dar kitas parašė už širdies griebiantį laišką su tokiais epitetais kaip „žvelgiu į tavo rudas akis ir noriu jose paskęsti, tavo veidas švyti gerumo spinduliais (ne gerumas ir ne spinduliai ten švyti, pudra nebloga ir vienas kitas telefono filtras...), tavo juodi plaukai kaip švelniausias šilkas, o lūpos užburia grožiu...“ Viskas būtų dar pakenčiama, nors nuo saldumo jau norisi citrinos, bet darau išvadą, kad vyrukas greičiausiai daltonikas (nes mano akys į rudas visai nepanašios, o plaukai niekada gyvenime juodi nebuvo, jie toje nuotraukoje šviesut šviesutėliai), arba, kas labai tikėtina, copy-paste būdu tą patį laišką „štampuoja“ visoms iš eilės (ir plaukai mano, į šilką, deja, visai nepanašūs, jie ten buvo surišti į tokį kuodą, kad nesuprasi, šilkas ar ašutai ant galvos).
„Pažiūrėk, koks aš fainas“. Taip vadinu tokius laiškus, kai net neprašyti atsiunčia turbūt visą savo nuotraukų albumą. Vienas vyrukas rašė, kad turi hobį – žvejybą. Gavau prisistatymą, kaip jis daug laiko leidžia gamtoje, kvėpuoja grynu oru, grūdinasi, nes... žvejoja. Ir tai įrodanti nuotraukų serija su visokiom žuvim ant kabliukų, be kabliukų, rankose, valtyse, žolėse. Susipažinau su žuvų įvairove, praplėčiau akiratį – ne taip ir blogai. Kai kurių net ir dydžiai buvo surašyti. Liko tik lotyniškus pavadinimus susirasti ir galėtume kartu sudaryti žuvų populiacijos katalogą. Čia maždaug tas pats, jei aš vyriškiui savo megztų kojinių kolekciją nufotografavusi nusiųsčiau su dydžiais ir papasakočiau, kaip laisvalaikiu medituoju, pasineriu į save ir gryninu sielą...
Atkaklieji. Jei į pirmą laišką neatsakau, po kurio laiko atsiunčia vėl tokį patį, tada – dar ir dar. Vienas šitaip periodiškai copy-paste techniką taikė apie pusę metų su pertraukomis. Neblokavau, nes buvo smalsu, kiek žmogus atkaklus. Kitas rašė skirtingus laiškus, net suskaičiavau iš smalsumo – jų buvo daugiau nei 10, dabar nepamenu, kiek tiksliai. Ir nė vieno mano atsakymo.
Apie ką čia? Tai laiškai, kai perskaičiusi net penkis kartus nesuprasdavau, ką jis nori pasakyti. Pvz., „Labas. Kaip tu jauteisi, kai nugriuvai į šitą žemę?“ arba „Lbs. Šinnden aš mliu visa psauli. Kokii muzka dabr klusai?“ Matyt, taip pamylėjo gyvenimą, kad net apsvaigo.
Amžinai kartu! Šitie man atrodo patys pavojingiausi visokiom prasmėm. Jie jau pirmam laiške pasakoja, kaip įsivaizduoja mus kartu, kaip mes drauge gyvensime, susituoksime, auginsime vaikus, važinėsime į keliones, būsime laimingi. Palaukit, o man galima savo nuomonę pasakyti?.. Juolab kad anketoje buvau parašiusi „artimiausiu metu tuoktuvių neplanuoju“.
„Valgyk, tau reikia“
Ruošiuosi į pasimatymą su vyruku, su kuriuo susirašėme išties nedaug, nuotrauka buvo. Tiesiog nutariau pakeisti taktiką – susitiksiu ilgai netempusi gumos, nes po ilgo smagaus susirašinėjimo nusivylimas būna didesnis, jei pasimačius pasirodo, kad ne, „ne tas“.
Vyriškis pasiūlo kavinę, ateinu, jis jau laukė. Net atsidūstu mintyse – toks kaip nuotraukoje. Pagaliau. Ant stalo – dvi porcijos maisto. Klausiu: „Mes dar ko nors laukiame?“ Ne, – sako. – Čia tau užsakiau savo mėgstamiausią patiekalą šitoj kavinėj – kiaulienos kepsnys su džiovintais vaisiais. Turi paragaut, nerealiai geras.“ Pala pala... Man? O ar aš prašiau? Be to, apie maistą niekad nekalbėjom. Ir kiaulienos aš nevalgau, tuo labiau su džiovintais vaisiais. „Ačiū, nemėgstu kiaulienos, tai teks tau sudorot du“, – bandau juokaut. Vyriškis rimtas kaip statula: „Ai, tai tu iš tų, kurios, tipo, mėsos nevalgo?“ Pasakiau, kad aš tiesiog nemėgstu būtent kiaulienos, jautienos, o kitokią valgau. „Nesąmonė čia visa tai! Išmislai. Valgyk, tau reikia.“ Štai taip, aiškiai ir konkrečiai. Šį kartą buvau atkakli – užsisakiau salotų ir kavos.
Man iki nušvitimo dar toli
Tai konstatavo man pasimatymo vyriškis. Kol valgiau savo salotas ir gėriau kavą, jis visą laiką kalbėjo apie stovyklas, į kurias kasmet važiuoja, kur yra labai gerbiamas ir žinomas, pasakojo, kad turi neįprastų sugebėjimų, – „mato“, kas žmogaus laukia ateityje, kokios nelaimės jam gresia, apie atliekamus ritualus su būgnais ir šamanais, apie tai, kam jam nelengva gyventi, nes tiek daug žino ir jį tiesiog ima apmaudas matant, kur ritasi žmonija. O kur ji ritasi, nepasakė. Bet, panašu, ir aš kartu rituosi su žmonija, nes tokių sugebėjimų kaip jis neturiu.
Per visą tą monologą neturėjau kaip įsiterpti į pokalbį – kiek bandydavau, jis iš karto tarsi kažką „prisimindavo“ ir vėl pradėdavo pasakot nekreipdamas į nieką dėmesio. Bet kadangi aš turėjau ką veikti (valgyti savo salotas), tai viena ausim klausiausi. O tada... nemokamas būrimo seansas tiesiog prie dviejų kiaulienos kepsnių! Ar aš to noriu, tai nė kalbos nebuvo. Beje, jis tikrai turi unikalią savybę – moka valgydamas be perstojo kalbėti (dėl to žodžiai kartais nebūdavo aiškūs, bet perklausti ir nebūtų kada). Aš dar tokio meno neįvaldžiau. Taigi man buvo pasakyta, kad esu geras žmogus (labai konkretu), kad dar iki galo neatskleidžiau savęs gyvenime (kažin ar iki galo dažnas save atskleidžia), kad turiu tvarkytis savo nervingumą, nes tai išduoda mano kūno kalba (o mano „nervingumo“ priežastis paprasta – prieš porą dienų buvau gamtoje, nes tada buvo vasara, ir mane sugėlė uodai, tad bjauriai niežėjo rankas ir kojas, – aš vis bandžiau elegantiškai pasikasyti), kad neturiu vyro, keliu per didelius reikalavimus sau ir kitos lyties asmenims (taip, kad neturiu vyro, turbūt buvo sunkiausia „pamatyti“), manęs gyvenime laukia labai daug atradimų, laimėjimų (nepasakė, gal „Aukso puodo...“), dar mokysiuosi naujų dalykų, sutiksiu savo gyvenimo meilę, tik, kad būčiau jo verta (!), turiu padirbėti su savimi – mokytis supratimo, santykių meno, tolerancijos (manau, aš pasiekiau tolerancijos viršūnę vien tik ten su juo sėdėdama ir klausydama), ir t. t., ir panašiai...
Ir – reziumė! Nepaisant viso to, jis jaučia, kad mes esame sielos dvyniai! Spėju, dauguma jo net pusės tiek neišklausydavo, o aš štai sėdžiu, klausausi, tai ko ne sielos dvynė.
Šamaniška dovanėlė
Kai jau laaabai neskubėdama suvalgiau savo salotas ir išgėriau kavą, garsiai (kad per savo tiradas išgirstų) pasakiau, jog man laikas namo. Pirmą kartą neišgirdo, teko pakartot. Labai nenusiminė, nes, matyt, jau viską, ką norėjo, buvo pasakęs. „Tai kepsnio taip ir nevalgei... Veltui ėmiau. Sakau, reikia tau dar su savim padirbėt, bet čia viskas įmanoma. Tu sugebėsi.“ Valio, aš dar ne visai žlugusi.
„Imk, šitas dalykas tau padės, – sako traukdamas kažką iš savo kuprinės. – Čia tokia arbatytė visokių žolių, ji pilna geros, stebuklingos energijos. Pagerk ryte ir vakare, aš pats geriu kasdien – jėgų kiek, energijos, ir mintys šviesesnės. Pabandyk, pasakysi, kaip tau.“
Mane gan nelengva išmušt iš vėžių, bet šitas dalykas tiesiog išvertė iš koto su visom šaknim. Gal ta visokių žolių arbatytė man tiek jėgų duos, kad stebuklinga energija pro ausis veržtis pradės ir virsiu kokiu nušvitusiu Titanu, kupina jėgų ir šviesių minčių. Galėsiu giesmes giedot, arfa grot ir kitus į doros kelią vest kaip ir jis. O ne... Paėmiau, nes buvau tikra to žodžio prasme priblokšta.
Ir pabaigoj – vyšnia ant torto. „Klausyk, – sako jis man. – O kodėl tu tokia nekalbi, nieko nesakei, nepasakojai per visą susitikimą?“ „Ai... – bandau suregzt kažką, – sunki diena šiandien.“ Neturėjau jokio noro veltis į pokalbius, svajojau kuo greičiau maut iš ten ir atsikratyt tom stebuklingom žolelėm, kol manęs nesulaikė už kokių nors pavojingų medžiagų laikymą ir vartojimą. Cha, buvo nelabai juokinga.
Pavežėt (laimei) nesisiūlė (aišku, nebūčiau sutikusi), kaip grįšiu namo, neklausė ir, beje, per visą susitikimą neišspaudė nė vienos šypsenos. Kartais tik vienas lūpų kamputis pakildavo aukštyn – gal tai ir buvo šypsena?
Užblokavau. Dėl visa ko.
