Ši itin žavi santykių su narcizu pradžia grįsta melu ir manipuliacijomis, kurių kita pusė tiesiog dar nežino. Sėkmingi narcizai iš toli gražūs, tačiau iš arti – tai žmonės, nuo kurių, neturint psichologinio imuniteto, neprošal dviejų metrų atstumas ir kaukės ne tik pandemijos metu, nes jie užkrečiami, skiepų nuo jų nėra, o ligos komplikacijos sunkios.

Veikla, kuriai būtinas patvirtinimas iš išorės, sėkmingiausiai užsiiminėja labiausiai to patvirtinimo trokštantys žmonės. Todėl politikoje, versle, medijose, mene, pramogų industrijoje vyrauja narcisistinės asmenybės: pasitikėjimas savimi, pripažinimo, galios siekis, valdingumas, ambicingumas, kartu su atitinkamos srities gabumais, paprastai lemia gerą išorinį rezultatą, kurio pasiekti kuklesniems neįmanoma būtent dėl egocentrizmo stokos.

Mes visi tam tikra prasme esame narcisistiniai – kiekvienam mūsų reikia patvirtinimo iš šalies, nes be jo jaučiamės ne tokie saugūs ir labiau pažeidžiami. Kai paminama mūsų savigarba, visi sureaguojame narcisistiškai – tai savigynos reakcija, skirta emocinei pusiausvyrai atstatyti. Tačiau kai patvirtinimo iš šalies poreikis užgožia visą žmogaus pasaulį, kalbama apie patologinę narcisistinę asmenybę, kuri, skirtingai nuo kitų patologijų, nepasiduoda ir korekcijoms: narcizas jaučiasi tobulas, todėl jo požiūriu, jei kam ir reikia korekcijų, tai, žinoma, ne jam, o visiems kitiems, kurie nepripažįsta jo tobulumo.

Tipiškas narcizas yra vyras (virš 80 procentų narcisistinių asmenybės sutrikimų būdinga vyrams), vadinamasis „naujasis isterikas“. Šio naujojo isteriko pasitikėjimas savimi, noras visą laiką būti dėmesio centre rodo, kad su juo nebus nuobodu, todėl jis lengvai patraukia norimus žmones savo pusėn. Pradžioje narcizas itin dėmesingas, puikių manierų, akimirksniu nuskenuojantis pašnekovą ir apdovanojantis, atrodo, begaline empatija. Tai lyg žmogus, skaitantis jūsų mintis, toks, kuris supranta jus iš pusės žodžio – kaip niekas kitas iki tol. Jūs katalikas? O taip, žinoma, katalikas tada ir jis. Jūs ateistas? Dar didesnis ateistas jis. Jums santuoka – ne vertybė? O taip, tai nesąmonė, atgyvena. Jums santuoka – svarbiausia? Na žinoma, kas gali būti už ją svarbiau. Tačiau vos jam pajutus, kad jūs jau jo pusėje, paaiškėja, kad tai, ką laikėte narcizo empatija, yra tik veidrodinis jūsų atspindys, skirtas būtent jūsų narcisistinei pusei patenkinti, o jūsų problemos narcizui nerūpi, apskritai galėtumėte jo galvos nekvaršinti niekuo, kas nesusiję su juo: kam tas bereikalingas jūsų triukšmas, jei ir taip yra reikalų, susijusių su to asmens nelygstama verte.

Šio naujojo isteriko pasitikėjimas savimi, noras visą laiką būti dėmesio centre rodo, kad su juo nebus nuobodu, todėl jis lengvai patraukia norimus žmones savo pusėn.

Šis išorinis šaunumas tėra galios iliuzija: net sėkmingiausio narcizo viduje gyvena didžiulė baimė būti kaip visiems, jo savigyra iš esmės yra savigyna: iškeldamas save ir menkindamas kitus narcizas saugosi nuo galimo pažeminimo ir vidinės tuštumos, mat jam nesuprantama, kad žmogaus savivertė kyla ne iš aplinkos, o iš jo paties. Galima sakyti, kad kiekviename suaugusiame žmoguje-narcize tebegyvena nepasitikintis vaikas, kurį arba pernelyg lepino ir laikė tobulybe, arba nuolat kritikavo ir gėdino, kad jis nėra tobulybė, taigi kiekvienas suaugęs narcizas – arba sudievintas, arba nuvertintas vaikas.

Ir šis suaugęs vaikas negali į kitus žiūrėti kaip į lygiaverčius. Narcizo gyvenimo principas – priimkite mane tokį, koks esu, nes aš geriausias. Ir – susitaikykite su tuo, kad aš to paties nedarysiu jūsų atžvilgiu, nes jei aš geriausias, vadinasi, jūs prastesni už mane, todėl jokio lygybės ženklo tarp manęs ir kitų negali būti. Jei iškeliu save, vadinasi, neišvengiamai žeminu kitus (narcizas tai neigs komiškai narcisistiniu būdu: „aš tikrai nesu aukščiau tų žmogelių“). Todėl narcizai neturi tikrų draugų, nes tam būtinas lygiavertis požiūris į kitą žmogų, o narcizo arogancija jį iš pat pradžių paneigia. Tačiau narcizas gali sukurti ilgalaikius santykius su tokiais pat socialiai sėkmingais narcizais, kai šalia esantis narcizas tarsi padvigubina jo populiarumą, todėl yra tarsi jo paties sėkmės atspindys, arba su žmonėmis, kurie besąlygiškai žavisi jais ir priima bet kokius jų ekscesus. Tuo grįsti ilgalaikiai socialiai sėkmingų narcisistinių vyrų ryšiai su jiems pasiaukojusiomis moterimis, ypač jei šios materialiai priklausomos nuo narcizo.

Atsidavusi moteris narcizui suteikia minimumą jam gyvybiškai būtino žavėjimosi, taigi pagrindą po kojomis. Tačiau narcizas niekad nebus ištikimas šiai pasiaukojusiai moteriai, nes jam vieno patvirtinimo, koks jis žavus, maža. Todėl neištikimybė jam egzistenciškai būtina kaip jo žavesio patvirtinimas; be to, į santykius už šeimos socialiai sėkmingas narcizas žvelgia kaip į tam tikrą labdarą: partnerės, jo manymu, turėtų jausti dėkingumą už santykius su juo, nieko atgal nereikalaudamos.

Tas pats yra ir su visais kitais narcizo santykiais: jų jam reikia arba dėl konkrečios naudos, arba kaip savęs patvirtinimo. Emocinio artumo juose negali būti iš principo, nes narcizui svarbus tik jis pats: kiti narcizui privalo viską, o jis – kitiems nieko. Šį „kiti man privalo viską“ socialiai sėkmingas narcizas motyvuoja savo pasiekimais. Narcizai iš tiesų gali būti geriausi ar vieni geriausių kokioje nors konkrečioje sferoje, dažniausiai – politikoje, sporte, mene, pramogų kultūroje – srityse, kuriose narcizui labiausiai sekasi patenkinti savo Ego ir kurių todėl jis labiausiai ir siekia. Tačiau iš to, kad jie toje srityje pasiekia aukštumų, jie daro išvadą, kad yra geriausi ir visur kitur, kad jie aukščiau ir socialinių bei moralinių normų.

Tokios nuostatos sukuria emocinį vakuumą, kuris dar lydimas ir begalinio pavydo sėkmingesniems. Todėl narcizas dažnai puola į depresiją, narcisistinę, žinoma: kai negaunama pakankamai teigiamo atsako iš aplinkos, gyvenimas pasirodo beprasmis. Kaip tik dėl to narcizas, kuris, atrodytų, kad vien dėl meilės sau niekad nepakels rankos prieš save, gali turėti ir suicidinių minčių. Iš pradžių šis suicidiškumas pasireiškia agresija, nukreipta į artimiausią aplinką – šeimą, darbą, pažįstamus, o vėliau gali virsti ir autoagresija kaip kerštu: jei mano tobulumo nepatvirtina, aplinka kalta, todėl ji bus nubausta – netekdama manęs. Kadangi narcisizmas paprastai eina koja kojon su isteriškais asmenybės bruožais, dažnai tai būna teatrališki grasinimai ar ir bandymai, kurie, neapskaičiavus, žinoma, gali baigtis ir tragiškai.

Begalinė baimė būti niekuo, neaiški nuojauta, kad galų gale ir esi niekas – mirtis sulygina visus – verčia visą gyvenimą prabūti su kauke, išorei pateikiant pakaitinę savo asmenybę. Melas – narcizo gimtieji namai, mele jis jaučiasi psichologiškai saugus, nes kurdamas pasaką apie save kitiems ir sau jis gali jaustis neprilygstamas. Tačiau taip jis patenka į užburtą ratą – kuo santykiai su juo artimesni, tuo labiau ryškėja jo melas, tuo labiau jis stengiasi išlaikyti savo tobulumo įvaizdį, kurdamas naujus melus, kol galiausiai melo konstrukcijos nebelaiko. Demaskuotas narcizas visada reaguoja agresija, nukreipta į demaskavusįjį, o kadangi šis po šitokio akibrokšto – pasikėsinimo į narcizo tobulumo įvaizdį – jam jau nebenaudingas, nes nebepadeda stiprinti savivertės, jį ištrina iš savo gyvenimo, tarsi jo ten ir nebuvę. Nes iš tiesų jo ten ir nebuvo: narcizo gyvenime nėra jokių žmonių, nors fiziškai jie būtų ir šalia; jame yra tik jis pats ir kiti kaip jo aidas.

Melas – narcizo gimtieji namai, mele jis jaučiasi psichologiškai saugus, nes kurdamas pasaką apie save kitiems ir sau jis gali jaustis neprilygstamas.

Nors narcizui nieko nereiškia pačiam palikti žmones, jei paliekamas jis, visais būdais stengsis susigrąžinti partnerį: būti paliktam – neįmanoma, nes taip pažeidžiamas jo tobulybės jausmas. Todėl silpniausia narcizų vieta – gėdos baimė. Jie nejaučia gėdos kaip kaltės: jei viršiju greitį, kaltas ne aš, o pastatyti greičio matuokliai, kurie tai užfiksavo, ir žmonės, kurie sugalvojo, kad greitį reikia riboti. Narcizams gėda ne dėl to, ką padarė, gėda ne daryti blogį, o baisu, kad nuo jų darbų gali būti nuplėšta kaukė ir pasimatyti tiesa. O su gėda, kad tave demaskavo, jų požiūriu tegalima kovoti puolant tą, kuris demaskavo. Tai dažniausiai daroma permetant kaltę, jei reikia, falsifikuojant faktus, paperkant liudininkus: narcizas – profesionalas išsivartyti iš bet kokių situacijų. Jei kada nors narcizas ir atsiprašo, tai ne dėl to, kad pajunta kaltę, o dėl to, kad atsiprašyti toje situacijoje naudinga, ir atsiprašoma taip, kad kaltas vis tiek jaustųsi tas, kurio atsiprašoma: blogai pasielgiau, nes jūs mane tam išprovokavote, taigi kaltas vis vien jūs.

Johnas Williamas Waterhouse'as. Echonė ir narcizas.

Nors santykiai su narcizais dėl kraštutinių emocijų būna tarsi amerikietiški kalneliai, kartą šių spalvingų emocijų paragavęs retas gali juos užmiršti, nes gyvenimas be jų jau atrodo blankus, netekęs gaivališkumo. Nepakliūti į narcizų pinkles galima laiku uždavus sau klausimus, ar natūralus yra jų primetamas itin greitas bet kokių santykių vystymosi tempas, ar narcizo žodžiai paremti darbais. Tačiau tokie klausimai retai teužduodami, nes bendraudami vieni kitiems dovanojame tam tikrą išankstinio pasitikėjimo kreditą. Todėl tai, kas su mumis vyksta bendraujant, galime atsekti tik retrospektyviai, o ne pačiame bendravimo procese, kai į jį esame emociškai įsitraukę. Narcizas šiuo pasitikėjimo kreditu pasinaudoja sau, ir o kam gi kitam galėtų, jei visas pasaulis – tik jis. Kai dėl to ima rastis trintis, kaltę dėl šlyjančių santykių suverčia kitam. Kitas iš pradžių ir prisiima tą kaltę. O jausdamasis kaltas bet koks žmogus bando taisyti padėtį su viltimi, kad pagaliau įtiks narcizui. Tačiau vis neįtikdamas, vis labiau jaučiasi žeminamas ir nieko vertas. Visi, kurie iš kito žmogaus tikisi paritetinių santykių, iš santykių su narcizu išeina sužlugdyti ne tik dėl to, kad santykiai baigėsi, bet pirmiausia dėl to, kad pasirodo, jog jų ir nebuvo: santykiai buvo kuriami tikint narcizo kauke, taigi tai buvo santykiai ne su tikru žmogumi, o su jo kauke.

Ypač problemiška socialiai sėkmingo narcizo artimiausiai – šeimos, darbo, pažįstamų – aplinkai, nes skirtumas tarp narcizo viešumoje ir narcizo ne viešumoje yra milžiniškas. Kiek narcizas įdeda pastangų į savo įvaizdį visuomenėje, tiek jis nededa pastangų asmeniniuose santykiuose. Socialiai sėkmingo narcizo artimiausia aplinka priversta tylėti ne tik iš keršto baimės, bet ir todėl, kad visuomenės akyse narcizas žavus, todėl jų kalbomis niekas netikės. Kaip tik todėl įvaizdžio kūrėjai lengvai išsuka narcizus iš bet kokių nemalonių situacijų, pateikdami blogo poelgio esą gerą motyvą. Kone klasikinis pavyzdys – kokia nors pasaulinė žvaigždė, užtikta su prostitute, esą ten nuėjo norėdama išsaugoti savo santuoką, kurioje pritrūko intymumo.

Kodėl visuomenė lengvai priima šį įvaizdžio kūrėjų akivaizdžiai melagingą jauką? Todėl, kad ji jau iš anksto linkusi žinomam žmogui atleisti bet ką, nes neįmanoma vienu metu ir žavėtis, ir nekęsti: sąmonė siekia apie save ir kitą žmogų rišlaus vaizdo. Tad nedorybės ar net nusikaltimo ir talento dilemos atveju laimi talentingo kurioje nors srityje narcizo talentas, o tada iš sąmonės ir pasąmonės išstumiami neigiami dalykai. Maža to: tie, kurie neužkimba ant įvaizdžio kūrėjų pamesto jauko, puolami kaip trukdantys toliau mėgautis žavia pasaka.

Visuomenė jau iš anksto linkusi žinomam žmogui atleisti bet ką, nes neįmanoma vienu metu ir žavėtis, ir nekęsti: sąmonė siekia apie save ir kitą žmogų rišlaus vaizdo.

Taigi narcizai ne veltui laikomi nuodingais augalais, kurių patariama nesinešti į namus, nes jų kvapas uždaroje patalpoje apsvaigina. Tačiau prisimenant S. Freudo mintį, kad gyvenime mes renkamės tik tuos žmones, kurie jau egzistuoja mūsų pasąmonėje, akivaizdu, kad talentingas narcizas niekad nelieka vienas, nes pritraukia empatiškus žmones. Ir tai nėra auka, o abipusiai naudingi santykiai. Mat žmogaus nelygstama vertė ir požiūris į jį vien kaip į tikslą savaime tėra filosofinis idealas. Šis I. Kanto kategorinis imperatyvas galėtų būti fantastinių filmų siužeto pagrindas, o realybėje visi mes vieni kitus naudojame savo reikmėms, tik ne visada drįstame net sau tai pripažinti. Todėl nors jokie santykiai su narcizu neįmanomi, jei kitas juo nesižavi, įmanomai normalūs, nes nežeminantys, santykiai su juo galimi tada, kai kitas geba nuimti narcizo kaukę: suprantu, kad manipuliuoji manimi, bet man būti tavo aidu tinka dėl dvasinės satisfakcijos, nes mano charakteris toks, kad rūpestis kitu suteikia gyvenimui prasmę. Tai vienintelis būdas kurti santykius su narcizu-žmogumi, o ne su žmogumi-kauke, tačiau tai kelias, reikalaujantis daug kantrybės ir atsargumo, nes narcizas be kaukės pažeidžiamas tarsi sraigė, pametusi savo kiautą.

P. S. Narcizai, ypač nuodingiausi – poetiniai narcizai (narcissus poeticus), yra mano mėgstamiausios gėlės, kurias nešuosi namo, bet jūs prieš tai darydami, pasitarkite su gydytoju ar vaistininku.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)