1943 m. smaragdinės salos rojus virto pragaru: vienintelis išsigelbėjimas buvo mesti ginklą, bet niekas to nepadarė

Siautėjant pandemijai dalis žmonių su ironija, pagieža ar neslepiamu pykčiu žiūri į tautiečius, vykstančius į poilsines keliones, kur jų kūnus skalauja smaragdinis vanduo, glosto šilta saulė, tyliai linguoja palmių šakos, o po basomis kojomis maloniai čeža baltas smėlis. Prieš beveik 8 dešimtmečius tūkstančiai amerikiečių pasiekė saulėtą Betio salą. Nemažai daliai jų tai tapo paskutine gyvenimo kelione – smaragdinį vandenį nudažė kraujas, čežantis smėlis sugėrė agonijos klyksmą, o karšta saulė kepino rūkstančių palmių strampus ir garuojančias žmogaus kūno dalis. Taip baigėsi Taravos atolo šturmas.

Dramatiškos eilutės skaitomos geriau, bet vargu ar šiuo atveju liūdni ir tragiški žodžiai būtų situacijos spalvų sutirštinimas – mūšis įsirėžė atmintin tiek jo dalyviams, tiek jį nagrinėjantiems kariškiams bei istorikams, tiek jūsų nuolankiam tarnui, šių eilučių autoriui.