Antroje straipsnių ciklo apie maniakus dalyje – nežinomi K. Jonaičio praeities biografijos faktai ir pirmasis nužudymas dar sovietmečiu.
2003 metais sausio 13-ąją K. Jonaitis buvo įkalintas iki gyvos galvos už trijų merginų išžaginimą ir nužudymą. Jis iki šiol atlieka bausmę kalėjime. Manoma, kad jo kruvinoje sąskaitoje gali būti ir gerokai daugiau aukų. Net ir šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, K. Jonaičio nusikaltimus narplioję kriminalistai, prokurorai aiškiai leido suprasti, kad vis dar manantys, jog prie nužudymų galėjo prisidėti ir gyvenimo moteris Galina Jonaitienė.
Kaip žinia, nuo neatmenamų laikų kalėjimuose asmenys, susiję su nusikaltimais prieš vaikus, seksualine prievarta „zonose“ ypač smerkiami ir žeminami. Taigi, vos patekęs už grotų tuometiniame Lukiškių kalėjime K. Jonaitis buvo priverstas išverti tikrą pragarą – kiti kaliniai mušdavo jį arba išmesdavo iš kamerų. Kurį laiką jo nemėgo ir Lukiškių kalėjimo administracija, nes jis vis rašydavo keistus skundus ir buvo mažiausiai sukalbamas nuteistasis iš visų kalinčių iki gyvos galvos nusikaltėlių. Vos keletui parų K. Jonaitis buvo kone tyčia įgrūstas į senų laikų vagišiaus Antano Jackaus ir iki gyvos galvos nuteisto žymiojo Vilniaus bomberiu praminto samdomo žudiko, sprogdintojo Valerijaus Januškevičiaus kameras. Tačiau ir šie nenorėjo pernelyg ilgai tverti K. Jonaičio kaimynystės ne vien dėl jo padarytų nusikaltimų, bet ir dėl netvarkingo būdo.
Šiandien jau praėjo du dešimtmečiai nuo K. Jonaičio nusikaltimų padarymo, tačiau joks kalinys vis dar nenori būti drauge vienoje kameroje su serijiniu merginų žudiku. Buvo kalbų, kad nuteistieji tiesiog laukė tinkamo momento, kada galėtų jam padaryti savą ir ypatingai žiaurų „teismą“. Taigi, sklinda kalbos, kad vyras iki šiolei atlieka bausmę kalėjimo vienutėje ir neretai yra akylai stebimas kalėjimo prižiūrėtojų.
Vaikystėje – negailestingi tėvo smūgiai
K. Jonaitis gimė 1943 metais Kauno rajone, Algupių kaime. Kazys buvo pirmagimis septynių brolių ir seserų šeimoje. Maniako artimieji pasakojo, kad jis buvo labiausiai tėvo nekęstas sūnus. Nors tėvas buvęs labai sąžiningas, mylėjęs mergaites, tačiau kažkodėl ypač nekentęs savo vyriausiojo sūnaus.
Tėvas Kazio atžvilgiu buvęs stebėtinai žiaurus, mušdavęs jį mažą ypač žiauriai ir skausmingai. Jis buvo daužomas apynasriu per galvą. Broliai ir seserys dažnai matydavo kruvinus skudurus ir suprasdavo, kad neseniai tėvas eilinį kartą išsiliejo ant Kazio. Bet šeimoje visi tylėjo, o mama kažkodėl nesugebėjo K. Jonaičio apginti nuo sužvėrėjusio tėvo smurto. Pasakojama, kad Kazys taip bijojo tėvo, kad neretai užlįsdavo už spintos, toliau nuo jo akių.
Vienų šaltinių teigimu, keturių, o kitų – tiktai aštuonių klasių išsilavinimą įgijęs K. Jonaitis augo labai skurdžioje aplinkoje. Kazys neturėjo jokių draugų, mergaitės. Būdamas vaikas nuo mažens ganė karves pas ūkininkus, dirbo sovietinių laikų kolūkyje.
K. Jonaitis pirmą nusikaltimą – vagystę padarė dar būdamas vaikas. Jo aplinkos žmonės prisiminė, kad Kazys vienąkart iš kažkur parsivedė arklį, dėdė įkalbėjo jį slėpti miške, esą ūkyje kažkada pravers. Bet tėvas pranešė apie sūnaus prasižengimą milicijai, ir K. Jonaitis dar nepilnametis pateko už grotų. Būsimojo maniako tėvas mirė 1987 metais.
Sulaukęs 14 metų jis išėjo iš tėvų namų. Dar jaunystėje kažkur prie Raseinių įsimylėjo vyresnę moterį. Būdamas 22 metų Žemaitijoje dirbo prie kelio tiesimo ir susipažino su 39 metų našle. „Jos broliai mane nugirdė ir apvesdino. Taip aš praradau nekaltybę. Bet pasišlykštėjau lytiniais santykiais“, – praeityje vieno leidinio žurnalistei yra prisipažinęs K. Jonaitis.
Žmona leido jį mokytis traktorininku. Gimė duktė. Bet K. Jonaitis neužilgo paliko ir žmoną, ir mažametę dukrą. K. Jonaitis per vieną iš savo pašnekesių su žurnalistais yra sakęs, kad jam seksas šlykštus, o abu vaikai – duktė ir sūnus galėjo gimti iš pirmo karto pasantykiavus.
Neilgai trukus K. Jonaitis persikėlė gyventi į Vilnių, bet neužilgo pateko už grotų.
Nužudė ir sudegino automobilyje
K. Jonaičio praeityje buvo teistas tris kartus. Būdamas nepilnametis ir jaunystėje du kartus už vagystę. O trečią kartą – jau teistas už nužudymą dar sovietiniais laikais.
1986 metais K. Jonaitis sėdo 11 metų į kalėjimą, nes 1983-aisiais milicija nustatė, kad už 8 tūkstančių rublių atlygį jis žiauriai nužudė, o paskui automobilio bagažinėje sudegino savo pažįstamo žmonos meilužį A. Puzą.
Šitą anuomet sudėtingą ir painų nusikaltimą mėgino išnarplioti tuometinis Vilniaus rajono prokuratūros vyr. tardytojas Pavelas Borkovskis. Jis buvo tas žmogus, kuris tardė K. Jonaitį.
„Pamenu, miške prie Nemenčinės buvo aptiktas „Žiguliukas“, kurio bagažinėje buvo surastas vyriškio lavonas, – šiandien atsiminimais dalijasi P. Borkovskis. – Tai nebuvo užsakytas nužudymas. Kurį laiką šis nusikaltimas nebuvo išaiškintas. Kaip dabar atsimenu, tada, mus labai spaudė nužudytojo brolis, kuris berods dirbo žurnalistu. Jis mano valdžiai siuntė įvairius raštus ir pan“.
P. Borkovskio teigimu, nužudytojo brolis buvo įsitikinęs, kad prie nužudymo prisidėjo žmona. „Tai buvo impozantiška moteris, dirbusi berods cecho vadove vienoje iš didžiausių tuomečių Vilniaus gamyklų. Pavartę jos telefonų knygelę aptikome vieną numerį, prie kurio buvo parašyta Kazys ar Kaziukas. Ši aplinkybė patraukė mūsų dėmesį. Bet ji pareiškė, kad tuo metu vyko skyrybų procesas ir žmogus, vardu Kazys, jai tiesiog padėjo tvarkant buitinius klausimus“.
Pabėgo su šlepetėmis
Praėjus dviems ar trims mėnesiams po nusikaltimo, K. Jonaitis buvo iškviestas į tardytojo P. Borkovskio apklausą. Tačiau išeidamas iš tardytojo kabineto leptelėjęs itin netikėtą frazę. „Jis tada sako: „Šiais laikais yra visokių svoločių, nes kažkas ir mano mašiną padegė“. Tai išgirdęs pradėjau domėtis paminėtu atveju. Netrukus paaiškėjo, kad Trakų rajone yra baudžiamoji byla, kurioje figūruoja moteris, vardu Galina Bžezovskaja, vėliau ištekėjusi už Kazio ir tapusi Jonaitiene. Pamatau, kad šioje byloje yra liudytojas K. Jonaitis, – pasakojo P. Borkovskis. – Paaiškėjo, kad „Žiguliukas“ buvo kone tyčia padegtas. Tačiau išaiškėjo, kad Kazys niekaip negalėjo matyti tai padariusių asmenų ar paties padegimo atvejo. Pamatėme, kad jis melavo. Mes prigrasinome, kad už tokias melagystes gresia baudžiamoji atsakomybė. Tada atsirado kitas žmogus, kuris pareiškė, kad jo sugyventinė iš keršto norėjo padegti jo automobilį. Mus sudomino šis momentas“.
P. Borkovskio teigimu, prokuroras įtariamąjį K. Jonaitį leido sulaikyti trims paroms. Bet jis aiškino, kad nužudymo dieną lankėsi pas Kultūros ministerijos vyr. finansininkę ir tenai naktį praleido. Esą net jos vyras tai matęs, nes pastatė šalia sulankstomą lovą. „Taigi, puikus alibi! Mes pasikvietėme tą moterį, rodome jai surūdijusį automobilį, kurio bagažinėje buvo aptiktas vyriškio lavonas. Pas K. Jonaitį buvo daug įvairiausių daiktų, galvojome, kad jam dar bandysime prilipdyti dar kažkokią vagystę ir taip pratęsime jam skirtą suėmimą, – prisiminė P. Borkovskis. – Bet netrukus telefonu sužinojau, kad K. Jonaitis pastūmė pareigūną, būdamas su šlepetėmis tiesiog išbėgo iš milicijos poskyrio. Pamenu, buvo gruodžio mėnuo, šalta. Ant kojų buvo sukelti labiausiai patyrę sekliai ir milicijos „operai“. Tą pačią naktį vėlgi atsivežame apklausai jau minėtą moterį. O tada ji mums prisipažino, kad jis paprašė jos meluoti ir nusikaltimo naktį nebuvo jos namuose“.
P. Borkovskui įsiminė, kad tuometinis Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisėjas Rimas Andrikis (dabartinis advokatas, – aut.past.) jį kvietė ant kilimo ir pareiškė nepasitenkinimą, kodėl K. Jonaitis net du kartus buvo sulaikytas.
Šiandien P. Borkovskis tiksliai negalėjo pasakyti K. Jonaičio pirmosios žmogžudystės bylos baigties, nes šį tyrimą iš jo perėmė kolegos. „Galbūt kažkam iš kolegų buvo atsiradęs motyvas į įtariamųjų sąrašą patraukti ir nužudytojo žmoną. O aš tam galėjau nepritarti. Greičiausiai dėl to byla pateko į kito asmens rankas. Bet kuriuo atveju, šiandien tikrai sunku prisiminti, dėl kokių priežasčių vėlesniais metais minėta byla buvo papildyta naujais duomenimis“, – svarstė pašnekovas.
Moterų numylėtinis
P. Borkovskiui įstrigo, kad sovietiniais laikais daugeliui šoką sukėlusio nusikaltimo tyrimo metu K. Jonaitis buvęs stebėtinai gudrus. Bet labiausiai tardytojui nusistebėjimą sukėlė tokia aplinkybė, kad toks ne itin simpatiškos išvaizdos vyras garsėjo draugystėmis su skirtingų biografijų moterimis.
„Sunku paaiškinti jo charizmą, bet aplinkui jį sukinėjosi tikrai nemažai moterų. Jis jas traukė tarsi magnetas, – prisiminė P. Borkovskis. – Intensyvios paieškos užsisuko per jo moteris. Mes turėjome žinių, kad slapstydamasis su jomis kontaktuoja. Vieną naktį jis nakvojo šiukšlių konteineryje. Galiausiai jis persikėlė pas vieną moterį, kuri turėjo užtikrinti jam alibi. Bet kažkur dar įsipainiojo. Galiausiai jis buvo susektas viename butų ir jį atvežė du galingi „operai“. Pamenu, vėlų vakarą jis buvo sučiuptas ir pristatytas į mano kabinetą. Pamatęs mane jis staugė kaip vilkas. Iš pradžių jis bandė kažką aiškinti, bet paskui užsidarė ir nesileido į jokias kalbas“.
Tačiau prieš atiduodant bylą į teismą, P. Borkovskis su kolegomis nusprendė iškviesti visas K. Jonaičio simpatijas. Į tardytojo kabinetą buvo sukviestos net devynios moterys. „Ir per tas apklausas paaiškėjo, kad K. Jonaitis iš vienos moters nugvelbtus auskarus įteikdavo kitai savo simpatijai. Per kratą jo sode pamatėme, kad jis į namus tempė įvairiausius daiktus ir net šiukšles. Taigi, manyčiau, kad jeigu ne jo padarytos klaidos – prasitarimas apie netikėtai suliepsnojusį jo automobilį, taip niekada ir nebūtume išaiškinę to nusikaltimo“, – tvirtai įsitikinęs pašnekovas.
Susitikimai Lukiškėse
Šiandien P. Borkovskis neslepia, kad dar kartą su K. Jonaičiu susitiko jau po 20 metų. Tada siekdamas pažinti K. Jonaičio asmenybę, į jį kreipėsi merginų nužudymus autostradoje Vilnius – Kaunas, pradėjęs narplioti Vilniaus prokuroras Justas Laucius. „Pamenu, Justas manęs paklausė: „Koks tinkamiausias receptas bendraujant su K. Jonaičiu?“ Aš jam atsakiau: „Cepelinai“, – prisiminė šypsenos neslėpęs pašnekovas.
Dėl trijų merginų nužudymo suimtas ir būdamas Lukiškėse K. Jonaitis parašė laišką jau tada Vilniaus 3-iojo apylinkės teismo pirmininko pareigas ėjusiam P. Borkovskiui. Žudikas jam parašė, kad norėtų turėti televizorių ir stebėti per jį rodomas laidas.
„Dabar jau neprisiminsiu iš kur, bet buvau gavęs slaptojo liudytojo parodymus, kuriuose buvo rašoma, jog K. Jonaitis per pašnekesius yra prisipažinęs nužudęs daugiau nei tris surastas merginas, – prisiminė P. Borkovskis. – Tada nutariau važiuoti į kalėjimą. Mano vairuotojas parūpino kažkokį seną, bet veikiantį televizorių. Aš jį nugabenau K. Jonaičiui ir tuo pačiu nutariau su juo pabendrauti. Bent tokiu būdu stengiausi kriminalistams padėti iš K. Jonaičio išgauti informaciją apie kitų vis dar dingusių merginų nežinomas kapavietes. Tiesiog norėjau padėti nežinomybėje gyvenantiems žmonėms, nes suprantu, kad net praėjus daugeliui metų kai kurie neatranda savo artimiausių žmonių palaikų ir negali jų palaidoti. Pamenu, bendraujame su juo draugiškai. Netikėtai prasitariau, kad valstybė sumokėtų jam pinigėlius už tai, kad remiantis jo informacija žmonės galėtų palaidoti nežinomose vietose palaidotus artimuosius. Mėginau jį įtikinti, kad faktiškai jam nėra jokio skirtumo, nes šiaip ar taip jis bus nuteistas aukščiausia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos. Atrodė, kad jis tikrai susidomėjo šia mano pateikta idėja. Berods buvo apsisprendęs padėti. Bet kitą dieną ateinu pas jį ir matau, kad jis šneka tarsi visiškai kitas žmogus – jis aiškino, kad eis iki Strasbūro ir bandys įrodyti savo nekaltumą“.
Knygoje suguldyti prisiminimai ir fantazijos
Laisvalaikiu P. Borkovskis bandė gilintis į K. Jonaičio padarytų merginų grobimų bei nužudymų mechanizmą. Jis net šiandien tvirtai tikįs, kad minėtose žudynėse maniakui galėjo talkinti moteris. Jis mano, kad tai greičiausiai galėjo būti jo sutuoktinė Galina.
„Kažkas minėjo, kad Galinos namuose buvo aptikti nužudytųjų merginų daiktai. Bet niekaip nesurandu atsakymo, kaip visa tai vyko, nors esu įsitikinęs, kad tuo metu ji būdavo automobilyje, – samprotavo P. Borkovskis. – Pamenu, viena mergina dingo ir praėjus pusmečiui jos draugė, žinodama, kad ši dingo be žinios, nė trupučio nesibaimindama sėdosi į pakeleivingą automobilį. Paaiškėjo, kad netrukus ir ji dingo. O kaip manote, kodėl ji neišsigando stabdyti svetimų mašinų? Manyčiau, kad todėl, jog sustabdytame automobilyje šalia K. Jonaičio sėdėjo moteris. Galina visuomet palikusi aršios ir savotiškos moters įspūdį“.
Dar sovietmečiu pirmąsyk maniaką tardęs P. Borkovskis po minėtų susitikimų Lukiškėse galutinai nusprendė parašyti detektyvinį romaną „Lizdų ardytojas“, kuris paremtas K. Jonaičio gyvenimo istorija.
Paklaustas, ar sunku buvo suguldyti savo mintis apie garsųjį Lietuvos maniaką į grožinės literatūros knygos puslapius, tris dešimtmečius teisėju dirbęs P. Borkovskis atsakė: „Keista, bet ne. Šito romano rašymas užtruko maždaug tris keturis mėnesius po pusdienį, sekmadieniais darbe. Rašydamas knygą niekam apie tai nepasakojau. Neslėpsiu, kad šioje knygoje yra nemažai dokumentikos, bet ir tam tikra dalis išgalvotų faktų ir istorijų. Tarkime, jo vaikystė aprašyta vien tik mano fantazijos dėka. Rašydamas knygą bandžiau surasti K. Jonaičio nusikaltimų motyvus. Bet jie taip ir nebuvo galutinai atskleisti. Pamenu vieną istoriją, kai kažkoks serijinis žudikas kadaise Amerikoje prieš mirties bausmės įvykdymą pareiškė: „Aš žudžiau todėl, kad manęs nemylėjo mama...“. Manyčiau, kad tėvų nemeilė smarkiai atsiliepia vaikams jų tolimesniame gyvenime. Juk pasakojama, kad K. Jonaitis vaikystėje taip pat išgyvenęs tėvo nemeilę“.
K. Jonaitis buvo parašęs laišką P. Borkovskiui, kad viename laikraštyje perskaitė žinutę apie knygos pasirodymą, bet pačios knygos, regis, taip ir nebuvo perskaitęs.
2007 metais pasirodęs P. Borkovskio romanas „Lizdų ardytojas“ sulaukė pačių įvairiausių vertinimų iš tuometinių jo kolegų teisėjų. Anot jo, vieniems teisėjams knygoje pritrūko veiksmo, o kiti – tikėjosi kur kas atviresnių, aštresnių erotinių scenų. Bet kuriuo atveju, romanas pernelyg ilgai neužsibuvo knygynuose ir palyginus greitai buvo iššluotas visas tiražas.
2019 metais vos kelių šimtų egzempliorių tiražu buvo išleista ir romano rusiška versija. Rašytoju tapęs buvęs teisėjas sako, kad ji buvo skirta ne komerciniais tikslais, o kaip dovana artimiausiems žmonėms, buvusiems kolegoms. Pasiteiravus, kodėl šiai knygai buvo pasirinktas „Lizdų ardytojo“ pavadinimas, P. Borkovskis paaiškina: „Kadangi jis žudo mergaitę, kuri galėjo turėti šeimą. Kaip žinia, šeima kartais yra laikoma savotišku lizdu“.
Atsisveikindamas P. Borkovskis teigė, kad sekanti jo knyga bus linksmų ir neįprastų istorijų rinkinys apie teisėjo darbą, nes kai kurios per jo karjeros teisme metus išnagrinėtos bylos yra vertos ne tik knygų, bet ir filmų.
Ramybės ieškojo žudydamas?
1997 metais K. Jonaitis atlikęs 11 metų nelaisvės bausmę apsistojo viename iš Grigiškių blokinių penkiaaukščių. Šiame trijų kambarių bute su dviem sūnumis gyveno Galina Jonaitienė.
Galina – ukrainietė, būdama 21-erių į Lietuvą atsikėlė iš Baltarusijos. Baigusi vidurinę mokyklą universitete studijavo teisę. Baigė du kursus. Pirmasis jos vyras – alkoholikas, kuris pasikorė tame pačiame Grigiškių bute. Po vyro netekties moteris viena užaugino du sūnus.
Ji Kazio žmona tapo dar 1984-aisiais, kai šis pradėjo atlikinėti bausmę už A. Puzo nužudymą Alytaus pataisos namuose. Moteris yra pasakojusi, kad iš kalėjimo K. Jonaitis jai dažnai rašydavo laiškus. Jis Galinos klausė, ar jai nebus gėda, jog teka už žudiko, ir prašė niekada nepriekaištauti dėl jo praeities darbų.
Pasakojama, kad Kazys su Galina susipažino tada, kai moteris skubėjo Grigiškėse į autobusų stotelę, o pro šalį važiuojantis K. Jonaitis sustojo ir pasisiūlė pavėžėti iki Vilniaus. „Nenorėjau lipti, bet jis neatstojo. Tik pavažiavome pusę kilometro, jis staiga sustojo šalikelėje ir užvirto ant manęs. Aš gyniausi, bet ne tik todėl jam nepavyko. Jau tada jis nieko negalėjo“, – taip viename spaudos leidinyje anksčiau pasakojo G. Jonaitienė.
Jos žodžiais, nieko negalėjo kaip vyras, nes neva turėjęs problemų su potencija.
G. Jonaitienė žurnalistams prasitarė, kad K. Jonaitis neretai buvęs konfliktiškas žmogus. Nuolat su daug kuo nesutardavęs – ir darbe, ir viešose vietose. Bet kartais būdavo stebėtinai meilus ir švelnus. Kartais Kazys būdavo ir stebėtinai žiaurus. Jei kas jam neįtikdavo, stengdavosi atsigriebti ant Galinos, išliedamas pyktį.
„Vyrui išėjus iš kalėjimo, kokius dvejus metus ant mano kūno būdavo jo paliktos mėlynės nuo mušimo, – taip anksčiau žiniasklaidoje skelbė G. Jonaitienė. – Retai kada negaudavau jo smūgių. Vaizdžiai tariant, jei rytą šviesdavo saulė, vakare būdavo audra. Kartą autobusu stotelėje, matant žmonėms, jis man trenkė tokį antausį, kad nulėkiau kelis metrus. Sustojau tik atsitrenkusi į medį“.
Dėl tokių konfliktų G. Jonaitienė ne kartą žadėjo skirtis su K. Jonaičiu, tačiau šis kaskart išprašydavo moters atleidimo ir viskas tuo baigdavosi iki kitų nesutarimų dienos.
K. Jonaičio aplinkos žmonės prisiminė, kad jis nebuvo išgeriantis. Alkoholį vartojo tik didžiausių švenčių progomis. Galina ne kartą prašė K. Jonaičio, kad šis bent kelioms dienoms ją nusivežtų prie jūros – į Palangą ar į Nidą. Jis visą laiką pažadėdavo, tačiau niekada neištesėdavo.
Artimiausiems žmonėms K. Jonaitis ne kartą yra prasitaręs, jog šuns, katės ar net vištos užmušti negalėtų. Bet aiškindavo, kad žmogų galėtų lengvai. Kai kurie šalia jo laiką leidę žmonės svarstė, kad K. Jonaitis savo aukas žudė tiesiog norėdamas nusiraminti.
Pakartojo A. Čikatilos triuką
Kas įdomiausia, jog tyrinėjant Lietuvos pakelių maniako K. Jonaičio ir visų laikų žymiausio Sovietų Sąjungos serijinio žudiko, maniako Andrejaus Čikatilos psichologinius portretus, galima surasti ne vieną bendrą panašumą. 1978 – 1990 metų laikotarpyje visoje tuometinėje SSRS daugiau kaip 50 aukų myriop pasiuntęs A. Čikatila skundėsi rimtais potencijos sutrikimais, tačiau prievartaudamas arba kandžiodamas savo sumedžiotas aukas sugebėdavo iškart susijaudinti.
Ilgą laiką ne tik pats K. Jonaitis, bet ir G. Jonaitienė teigė, kad Lietuvos pakelių maniako byla yra sufabrikuota, nes Kazys tiesiog impotentas ir negalėjo išprievartauti trijų aukomis tapusių merginų. Net per teisėsaugininkų apklausas K. Jonaitis bandė aiškinti, kad jam seksas – visiškai neaktualus ir kelia pasišykštėjimą.
Panašios vyrui naudingos „gynybinės“ taktikos vėliau ėmėsi ir viešai su žurnalistais bendravusi K. Jonaičio artimiausia gyvenimo moteris G. Jonaitienė. Tuo metu žiniasklaidai moteris pažėrė nemažai detalių iš savo intymaus gyvenimo su K. Jonaičiu. G. Jonaitienė yra pasakojusi, kad „Kazys vyru būdavo tik 2 – 3 minutes ir kokį kartą ar du per mėnesį“. Juk tokie neprievartauja. G. Jonaitienė tikino, savo vyrą laikiusi impotentu, tad niekada niekam jo nepavydėjo. Netgi mėgindavo paveikti, kad K. Jonaitis vyru pabūtų bent tris kartus per mėnesį, tačiau pastangos buvusios bevaisės. Esą netgi kai jis bandė savo žmoną išprievartauti, jautėsi, kad tas K. Jonaičio vyriškumas veikė labai trumpai.
Nepaisant tokių G. Jonaitienės viešai paskleistų nuomonių, teisėsaugos pasamdyti ekspertai galiausiai nustatė, kad visgi K. Jonaitis – seksualiai pajėgus ir tikrai galėjo padaryti kraupius nusikaltimus. Be to, tyrėjai pažymėjo, kad K. Jonaitis traukdavo įvairiausio plauko moterų žvilgsnius. Kalbėta, kad jo buvusių meilužių sąraše buvę nemažai simpatiškų, inteligentiškų, pakankamai išsilavinusių moterų. Prieš dvidešimt metų viena apklaustoji K. Jonaičio byloje buvo netgi tuometinė Vilniaus teismo teisėja.
Kitoje straipsnių ciklo dalyje skaitykite:
Po dvidešimties metų buvę ir dabartiniai Lietuvos pareigūnai pirmąsyk atvirai atskleidžia, kokia lemtinga klaida anuomet parklupdė pakelių maniaką K. Jonaitį.
