Kodėl sovietmečiu medžioklės nomenklatūrininkų tarpe buvo tokios populiarios?
Sovietinės medžioklės buvo tarsi savotiškas hierarchinių santykių ritualas ir svarbi pokalbių vieta (ne kabinete, o gryname ore – toliau nuo KGB mikrofonų), kur buvo galima atsipalaiduoti, išgerti, kokią mergą apkabinti ir t. t. O viskas nuo pat pokario, matyt, prasidėjo nuo to meto pirmojo asmens sovietinėje Lietuvoje – Antano Sniečkaus. Jei jis nebūtų šio užsiėmimo mėgęs, vargu ar tas medžioklės fenomenas būtų suklestėjęs ir Lietuvoje. Matyt, čia labai daug kas priklauso nuo vadų: štai Rusijoje Leninas medžioklę labai mėgo, o Stalinas visiškai jos nepripažino (jam ir taip visur ir visada vaidenosi sąmokslai, o medžioklė – tai tiesiog ideali vieta tai įvykdyti; ir įvykdyta tokių politinių buitinių žmogžudysčių visame pasaulyje – tiesiog šimtai). Po jo sovietinę imperiją valdęs N. Chruščiovas medžioti mėgo, o jau L. Brežnevas medžioklėse tiesiog kaifavo...
Medžioklė buvo brangi sovietinės nomenklatūros (eiliniai to meto piliečiai gana sunkiai tapdavo medžiotojais, o ir medžioklės plotai jiems atitekdavo patys prasčiausi) laisvalaikio pramoga. O, pavyzdžiui, golfo raudonojoje imperijoje išvis nebuvo. Matyt, kad abi sostinės Sankt Peterburgas/Leningradas bei Maskva yra gana šalto klimato juostoje. Net ir carų laikais medžioklė, o ne koks ten vakarietiškas golfas ar kriketas, visada buvo populiari. O sovietinė nomenklatūra iš karto perėmė visas nuverstos carinės valdžios manieras bei privilegijas. Be to, Sovietijoje laisvalaikio praleidimo būdai buvo visai kitokie, nei Vakarų valstybėse. Eiliniams piliečiams populiariausia ir kultūringiausia (ir prieinama) laisvalaikio forma būdavo šokiai kultūros namuose arba (kas turėdavo bent kiek daugiau pinigų) restoranuose, bet jų (ir pinigų pas eilinius piliečius, ir tų pačių restoranų) buvo mažai. Dar buvo vakaronės darbovietėse.
Buvo ir medžioklės, kurios ypač išpopuliarėjo 6–7 praeito amžiaus dešimtmečiais. Taip, jos buvo panaudojamos ir plėtoti dalykines pažintis, o per jas spręsti ir savo (labiau nei valstybines) problemas. Ir jei Vakaruose dalykiniai susitikimai kavinėse buvo praktikuojami jau nuo 19 amžiaus, tik dabar tai pagaliau prigijo ir pas mus. O sovietmečiu to nebuvo. Kaip jau minėta, buvo mažai kavinių bei restoranų, o antra, ten buvo priimta daugiau valgyti ir išgerti, o ne reikalus spręsti. Išimtys buvo dvi kavinės: Vilniuje – „Neringa“ ir Kaune – „Tulpė“. Bet tai buvo greičiau išimtys, o ne taisyklė, kaip yra dabar.
Nomenklatūrinių medžioklių Lietuvoje pradžia
Taigi, anais laikais medžioklės būreliuose būdavo sprendžiamos ir dalykinės problemos, mezgamos pažintys, nors tai būdavo rečiau, nes dažniausiai medžiodavo jau pažįstami asmenys. Vienas kitas, ne dažnai, kartais galėdavo kokį draugą ar giminaitį atsivežti. Aišku, ne bet kokį pirmą pasitaikiusį. O bendravimas neformalus buvo, bet tai jau būdavo po pačios medžioklės.
Dažniausiai jos būdavo iš dviejų dalių. Pirmoji – tikra medžioklė, per kurią medžiotojai realiai medžiojo žvėris. Ir tarp kitko, prieš tai nevartodavo alkoholio. Jeigu kas ir vartojo, kaip sakoma, dėl šilumos, tai tik tyliai ir nedaug. Nebuvo, bent Lietuvoje, tokių triukų, kad aukštiems pareigūnams būtų pririšami žvėrys ar kaip nors kitaip sovietiniams kunigaikščiams pataikaujama. Tačiau nomenklatūriniams medžioklės būreliams buvo parenkami medžioklės plotai, kur yra daugiau žvėrių. Juose žvėris dar specialiai šerdavo, neleisdavo ten medžioti kitiems.
Mažas nukrypimas. Štai Maskvoje, ypač aistringo medžiotojo L. Brežnevo laikais (o jis valdė 18 metų), buvo net specialus medžioklės ūkis Zavidove, Pamaskvyje. Ten specialiai žvėris laikė, juos maitino. O L. Brežnevas su partiniais sėbrais labai dažnai mėgo ten laiką leisti. Jis ten net tarptautinius klausimus spręsdavo. Jis buvo susidraugavęs su garsiu profesoriumi ir labai įtakingu pasaulio žmogumi – ilgalaikiu JAV Prezidentų patarėju H. Kisindžeriu, kuris taipogi mėgo medžioti. Tai tiedu politiniai veikėjai ten medžiodavo ir kartu – įvairius tarptautinius reikalus aptardavo. Nors būdavo ir kuriozų. Štai VDR vadukas E. Honekeris labai mėgo medžioti kiškius. Kartą, jų pritrūkę, Zavidovo medžioklės ūkio darbuotojai ant vietinio katino užmovė kiškio kailį ir tokį „kiškį“ išleido prieš vokiečio ugnies lauką. Trenkia šūvis, deja, pro šalį. Ir kiškis vietoj to, kad bėgtų kuo toliau, puola... ropštis į medį. E. Honekeriui pasidarė bloga... Ne kiškis, o kažkoks terminatorius...
Svarbiausia – antroji medžioklės dalis
Lietuvoje pirmaisiais pokario metais nomenklatūrinių medžioklių tradicijos dar nebuvo. Bijojo raudonieji ponai: juk dar vyko rimta ginkluota partizanų pasipriešinimo kova ir, matomai, tai įnešė savo korektyvas. Nors tuometis taip vadinamas respublikos „šeimininkas“ TSKP Lietuvos Centro Komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus labai jau mėgo medžiokles (tik įdomu – iš kur tas potraukis?). Apie jį labai greitai susibūrė taip vadinamas pirmasis medžiotojų būrelis, kuris paskui kaip palikimas perėjo pirmojo sekretoriaus pareigas užėmusiam Petrui Griškevičiui. Mat mirus A. Sniečkui, pikti liežuviai net kalbėjo, kad ilgametis sovietų Lietuvos valdytojas (o valdė jis ilgai – nuo 1944 iki 1973 metų) mirė medžioklėje, bet tai netiesa. Jis mirė būdamas sanatorijoje Druskininkuose.
Jau yra tapę tradicija visose valstybėse, kad lyderio laisvalaikio pomėgį visaip palaiko ir jo aplinka. Tiesa, moterys tada medžioklėse nedalyvavo. Daugumą dalyvių, žinoma, domino pati medžioklė kaip tokia, nes buvo nemažai medžioklės entuziastų. Juk jei tavęs visiškai medžioklė nedomina, tai ko ten važiuoti ir šalti? Buvo ir kitų būdų pakliūti į aukštų valdžios vyrų akiratį.
O štai jau antroji medžioklės dalis arba, teisingiau, jau po jos sekantis neformalus bendravimas buvo svarbi sudėtinė visos ceremonijos dalis. Ji buvo reikalinga visų pirma tam, kad sušalę ir išalkę jos dalyviai nelėktų namo, kaip akis „išdegę“. Juo labiau, kad antroji dalis dažnai vykdavo gan smagiose ir pikantiškose vietose, t. y. pirtyse. Buvo kalbama, kad A. Sniečkus labai mėgo pirtį ir net pats pasirūpino jų paplitimu Lietuvoje. Turima omenyje ne taip vadinamą „rusišką“, o „suomišką“ sauso garo pirtį. Yra žinoma, kad už pomėgį pirčiai jis net buvo kritikuotas iš aukštos Kremliaus tribūnos paties Nikitos Chruščiovo. Jis jį išvadino atsiskyrėlišku kunigaikštuku ir piktai metė: „Prisistatėte ten visokių pirčių...".
A. Sniečkus jau pamanė, kad jį iš pareigų atleis, bet aukščiausioji Maskvos nomenklatūra atleido patį N. Chruščiovą. Žinoma, ne už pirtis. O po šios kritikos pas A. Sniečkų, kaip savo srities ekspertą, vis kreipdavosi kitų respublikų ir Rusijos sričių pirmieji sekretoriai ir prašydavo tų „stebuklingųjų" pirčių brėžinių. Viena A. Sniečkaus mėgstama rąstinė pirtelė buvo nuo miesto centro nutolusi tik apie 12 kilometrų, gražiuose Vilniaus krašto miškuose pakeliui į Nemenčinę. Ten vietoje gyveno pirtininkas Antanas, kuris viską prižiūrėjo ir tvarkė. O priklausė ji Vilniaus miesto buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui. Suprantama, eiliniai gyventojai joje nesimaudė. Vėliau, jau valdant Petrui Griškevičiui, ja sostinės nomenklatūra jau mažai naudojosi, nes buvo pastatyta pirtis pačių Turniškių teritorijoje.
Medžioklės vykdavo įvairiose Lietuvos vietose, bet daugiausia buvo pagarsėję Panevėžio ir Ukmergės rajonai. Medžiojo Žemaitijoje ir Neringoje, nors ten jau – tik išimties tvarka. Labai blogi atsiliepimai sklido apie apie Valstybinio plano komiteto (panašu į dabartinę ekonomikos ministeriją, bet su žymiai platesniais įgaliojimais) pirmininką (buvusį Algirdo Brazausko viršininką) Aleksandrą Drobnį. Klabėdavo, kad jis ne medžiotojas, o skerdikas-kraugerys. Kaip pradeda šaudyti, tai pila kaip „patrakęs“. Sužeisto žvėries nepasigaili, juo nepasirūpina, kad nesikankintų ir būtų galutinai nušautas. Jis ir su žmonėmis elgėsi kaip su žvėrimis – labai grubiai.
Moteris medžioklėje – lauk nelaimės
Taigi, 1973 metais, kai mirė A. Sniečkus, jo įpėdiniu tapo P. Griškevičius. Tai buvo silpnas vadovas, pilka asmenybė, jei tokį asmenį ir galima pavadinti asmenybe, greičiau – tipiškas to meto nomenklatūrinis vienetas – be jokių ryškesnių charakterio savybių. Po respubliką jis važinėdavo retai, o veikė daugiau grynai kaip kabinetinis vadovas. Deja, jis jis nieko neišmanė ekonomikoje. Tad netrukus susidarė įtakinga trijulė – jau minėtas A. Drobnys, pirmasis Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Ksaveras Kairys ir šviesios atminties (štai kas gerą galvą turėjo) finansų ministras Romualdas Sikorskis. Šie trys vyrai praktiškai ir tvarkė visą Lietuvos ekonomiką 1973–1988 metais. Buvęs Ministrų Tarybos pirmininkas Juozas Maniušis buvo gan silpnas, ligotas ir net ne medžiotojas. Į medžiokles jis važiuodavo tik dėl formos, nes ir kiti vadai važiavo. Jis neformaliai valdžią buvo atidavęs K. Kairiui, kuris irgi buvo be skrupulų, gruboko elgesio, bet reikalus išmanė ir problemas sprendė gana profesionaliai. Be to, buvo geras medžiotojas,
O P. Griškevičius dar labai priklausė nuo žmonos įtakos ir net kartais ją į medžioklę imdavo. Deja, per ją įvyko nelaimingas atsitikimas, galėjęs pasibaigti tragiškai. Kartą medžiojant P. Griškevičius davė iš savo šautuvo iššauti Sofijai Griškevičienei. Ir ji vos nenušovė Centro Komiteto sekretoriaus ideologijai Liongino Šepečio. Laimingo atsitikimo ar komunistams padėjusio Angelo Sargo dėka šratas pataikė į skruostą šalia L. Šepečio akies ir ten liko. O galėjo būti šis aukštas nomenklatūrininkas ir nušautas.
Iš karto po to S. Griškevičienė buvo išvežta namo, o ten dalyvavusiems pasakyta, kad šovė pats P. Griškevičius. Šis įvykis buvo slepiamas nuo visuomenės. Bet medžioklėje juk dalyvauja ne vienas žmogus ir visiškai nuslėpti nepasisekė. Informacija, nors tyliai pašnibždomis perduodama iš lūpų į lūpas, vis tik pasklido. Suprantama, tuometinė spauda apie tai nieko nerašė, ir televizija nieko nerodė. Juk anuomet buvo griežta informacijos skleidimo kontrolė: ką rodyti ar rašyti. Buvo atvejų, kaip ir šiais laikais, kai karvę vietoj briedžio nušaudavo. Tačiau skandalus pasistengdavo užglaistyti, būtinai atsilygindami nukentėjusiems. Ta prasme, išsisukti net nebandydavo. Tarp kitko, tokie „taiklūs“ šauliai, kaip taisyklė su valdžia jau daugiau nemedžiodavo. Po medžioklės sumedžiotą žvėrieną veždavo į mėsos kombinatą. Ten ją perdirbdavo ir medžiotojai jau gaudavo gatavą produkciją – žvėrienos dešras arba konservus.
Medžioklės Algirdo Brazausko laikais
Algirdas Brazauskas į to meto aukštuomenę pakliuvo net pats to labai nesitikėdamas. Kaip primena pašnekovas, A. Brazauskas buvo A. Drobnio pirmuoju pavaduotoju, o prieš tai jis jau 34 metų buvo paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru. Tai įvyko A. Sniečkaus nuosekliai vykdytos lietuviškų kadrų iškėlimo politikos dėka. Kad Maskva neprisiųstų rusų tautybės pareigūnų iš „plačiosios tėvynės“ (o centras tai darė nuolatos) vietiniai komunistai vis tik nepamiršo, kad yra lietuviai ir darė viską, kad apsirūpinti ir auginti (turime mintyse pareigas) savus, vietinius, lietuviškus kadrus. Ypač į tai dėmesį kreipė A. Sniečkus. Ir ne vienas A. Brazausko kartos aukštas pareigas tada gavęs vadovas turėjo būti dėkingi A. Sniečkaus kadrinei politikai, nors jis pats jau buvo miręs.
O į Centro Komiteto partijos sekretorius pramonei-ekonomikai kuruoti A. Brazauskas buvo išrinktas – paskirtas tik tuomečio LKP CK antrojo sekretoriaus V. Charazovo dėka. Ne todėl, kad jis buvo A. Brazausko protežė. A. Brazauskas tuo metu nebuvo to pirmojo sekretoriaus artimojo rato žmogus. Į profsąjungas (buvo paskirtas Lietuvos profesinių sąjungų Tarybos pirmininku) „nurašyto“ Algirdo Ferenso (nes realiai galėjo pretenduoti užimti paties P. Rinkevičiaus vietą) vietą Centro Komitete P. Griškevičiaus buvo numatytas Vilniaus miesto pirmasis sekretorius, CK biuro narys Vytautas Sakalauskas (vėliau jis paskui buvo paskutinis LTRS Ministrų Tarybos pirmininkas). Jam Estijos ir Latvijos kolegos jau net sveikinimo telegramas buvo atsiuntę. Paskubėjo. V. Charazovo intrigų ir ryšių su Maskva dėka šią vietą užėmė A. Brazauskas. V. Charzovas įtikino Maskvą, kad reikia į šias pareigas paskirti žmogų, kasdien dirbantį su realiąja ekonomika ir turintį ne tik partinės veiklos patirtį. Nors V. Sakalauskas prieš partinę karjerą irgi Kaune dirbo „Priekalo“ gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi (dabar tai būtų technikos direktorius) ir buvo daugiau ūkininkas, nei partinis veikėjas. Bet tai jau buvo to meto mūsų respublikos viršūnių kova dėl įtakos. Ir tai nei nuo A. Brazausko, nei nuo V. Sakalausko visiškai nepriklausė.
Tarp kitko, A. Brazauskas iki tol jokiame partiniame darbe buvo visai nedirbęs. O „Delfi“ skaitytojams tikriausiai bus įdomus ir tas faktas, kad šių dviejų žmonių keliai dar kartą susikirto – ir labai stipriai. Kai po P. Griškevičiaus mirties jo vietą užėmė jo protežė, tokia pat pilkoji pelytė, o vėliau – ir visiškai prasigėręs Ringaudas Songaila. 1988 metų pavasarį, tik susikūrus Sąjūdžio iniciatyviniai grupei ir ruošiantis I Sąjūdžio suvažiavimui, vėl visu aštrumu tarp vis dar valdžią turinčios sovietinės nomenklatūros iškilo vos ne egzistencinis klausimas: kuo pakeisti tą nevykėlį R. Songailą? Ir buvo dvi labiausiai aptariamos kandidatūros: V. Sakalausko ir A. Brazausko. Maskva vienu metu labiau linko link V. Sakalausko (mat jprieš paskiriant jį LTSR premjeru, jis specialiai buvo išsiųstas padirbėti į TSKP Centro Komitetą). Bet fortūna ir vėl buvo A. Brazausko pusėje.
Matomai, nulėmė jo augantis populiarumas liaudyje ir tam tikros charakterio savybės. Buvo ir kitos kandidatūros, bet jos buvo daugiau foninės. Nes A. Brazauskas buvo ir sportiškas, ir kiekvienos kompanijos siela. Matomai, už tai jį žmones ir mėgo. Jis buvo savas. Be to, jis dar buvo ir aistringas medžiotojas, ir toks pat buriuotojas, ir žvejys. Tačiau tikroji A. Brazausko aistra buvo medžioklė. Jo būrelio nariai pasakoja, kad į medžioklę jis važiuodavo ne nušauti kuo daugiau žvėrių, o pasivaikščioti po mišką, pabūti ramybėje, susikaupti naujiems darbams. Vienas jų prisimena, kad „…gamtos apsuptyje jis būdavo sentimentalus. „Aš labai myliu mišką“, – sakydavo Prezidentas. – „Pažiūrėkite į Alytaus Punios šilą, ąžuolyną prie Kernavės. Taujėnų mišką – koks grožis..."
Kad A. Brazauskas į mišką važiuodavo ne dėl didelio laimikio, patvirtina buvusio Juknaičių eksperimentinio ūkio direktoriaus Zigmanto Dokšos pasakojimas apie vieną medžioklę: „Žinoma būčiau nesąžiningas, jei pasakyčiau, kad nebuvo dar vienos svečių kategorijos: medžiotojų. Medžiotojų čia buvo tokio lygio, kad jeigu šernai būtų žinoję, kas į juos taikosi, būtų kritę be šūvio“.
Dalindamasis prisiminimais, jis pasakoja, kad „link bokštelio, kuriame laukė Brazauskas, išlėkė stirnaitė. Truputį raiša. O kaip tik buvo ruduo, kai stirnas, briedžius ir šernus galima šauti. Apsidžiaugiau, kad ir Brazauskui pasisekė. Bet, matome, Brazauskas delsia. Nešauna. Stirnelė – dar arčiau bokštelio. Nešauna. Taip ir nešovė. Baigėsi medžioklė ir aš neišlaikiau „Kas atsitiko, – klausiu, – kodėl nešovėte? Medžiotojai taip nedaro“. „Tai kad, truputį šluba“, sako. „Nepyk“, sako, „Zigmai, negalėjau – gal jai dar lemta bus išgyti“. Tai privertė susimąstyti ne vieną tą dieną dalyvavusį. Vėliau, per kitas medžiokles, ta pati stirnaitė ne kartą buvo patekusi į medžiotojų akiratį. Tačiau nė vienas nedrįso šauti. A. Brazauskas važiuodavo medžioti beveik iki savo dienų pabaigos. Medžioklė buvo tikra Algirdo Brazausko aistra. Ilgametis hobis leisdavo jam atsipalaiduoti. Paskutinę gyvenimo žiemą, gulėdamas ligoninėje, jis krimtosi, kad yra priverstas atsisakyti medžioklės, ir ilgėjosi pasivaikščiojimų po užsnigtą mišką.
Į medžioklę su juo stengėsi pakliūti daugelis. Manau, dėl kelių priežasčių: jis ne tik turėjo aukštas pareigas, bet ir žmoniškai elgėsi. Su juo bendrauti buvo smagu, nes jis ir užstalėje nesielgė kaip koks ponas. Tai tikrai, tiems laikams, buvo visiškai naujo tipo vadovas. O paklausus, kodėl jis mėgsta medžioti, jis atsakydavo, kad tai labai geras sportas; juk medžiojant nueini vos ne kelias dešimtis kilometrų šviežiame, švariame ore. Tad minėtame „pirmajame“ būrelyje medžiojo ne tik partiniai bosai, bet tokie žemesnės grandies asmenys, dabar jau tikriausiai primiršti: Vytautas Einoris, Bronislovas Lubys, Bronius Bradauskas, Albertas Sinevičius, Romualdas Kozyrovičius, Algirdas Baltušis, Alfonsas Macaitis ir kiti. Be šios kompanijos prisijungdavo ir vietiniai vadukai – to regiono, kur vykdavo medžioklės.
Po medžioklės buvo ir pirtelės. Tarp kitko, priduria pašnekovas, ištvirkavimo su moterimis ten nebuvo. Ne todėl, kad visi vyrai buvo „šventi“. Ne, tiesiog tai buvo atskirta nuo medžioklės bei medžioklinių pasisėdėjimų ir buvo labai privatu. Niekas nesantuokinių ryšių kompanijose neafišuodavo. Be to, už tai galima buvo ir iš posto „išlėkti“.
Paskutinis pasakojimo skyrius, kuriame daugiau valdymo epizodų, nei pačios medžioklės
Tarp kitko, primena A. Matulevičius, ir paties A. Brazausko karjera nebuvo vien tik rožėmis klota. Jo pirmoji (ir tuometinė) žmona Julija buvo savarankiškas žmogus ir gera gydytoja. Be to, moteriškė buvo gana aštraus būdo ir žodžio kišenėje neieškojo. Tačiau jos aštrus liežuvis kai kada buvo problema – ir ne tik jos, o daugiau – vyro.
Ir tokia problema nutiko švenčiant tuomečio Ministrų Tarybos pirmininko Juozo Maniušio 70-mečio jubiliejų. Jame „ant drąsos“ padariusi ponia J. Brazauskienė per daug atvirai pakritikavo ponią Sofiją Griškevičienę, o „pirmojo“ žmona to net labai jau nemėgo. O kadangi P. Griškevičius buvo visiškai žmonos įtakoje, tad per tą užstalės incidentą A. Brazausko kėdė rimtai susvyravo.
„Nusižengusiajam“ kaip tik tuo metu (nes K. Kairį išvarė į pensiją) buvo projektuojamas laisvas Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo postas. Pareigos lyg ir rimtos, bet tai – karjeros akligatvis. Iš šių pareigų nei Ministrų Tarybos pirmininku, nei pirmuoju CK sekretoriumi jau netapsi. A. Brazauskas puikiai suprato, kad jam čia – jo karjeros „lubos“. Išgelbėjo vėl gi tas pats antrasis LKP CK sekretorius, tik jau naujame asmenyje – mat po G. Chazarovo šias pareigas ėjo Nikolajus Dybenka. Tarp kitko, tikras sibirietis ir aistringas medžiotojas bei užkietėjęs pirtininkas. Jis, aišku, kartu medžiojo su A. Brazausku ir tai, matyt, ir nulėmė „Maskvos akies ir ausies“ aktyvią veiklą, gelbstint žlungančią A. Brazausko karjerą.
Teisybės dėlei reikia pridurti, prisimena A. Matulevičius, kad N. Dybenka (skirtingai nuo savo pirmtako G. Chazarovo) buvo padorus žmogus su plačia rusiška dūšia. Jis įtikino Maskvą, kad iš CK „išėmus“ A. Brazauską, aukščiausioje Lietuvos valdžioje neliks nė vieno, kas bent kiek realiau išmano pramonę, ekonomiką, ūkį. Taip N. Dybenka ir sugriovė visas S. Griškevičienės keršto pinkles bei išgelbėjo A. Brazausko karjerą. Žinantis tuomet vykusią kovą dėl valdžios postų aukštas pareigūnas mūsų pašnekovui kažkada pasakojo, kai N. Dybenka paskambino į namus P. Griškevičiui (nes šis, kaip visada, sirguliavo) ir pasakė, kad Maskvos sprendimas yra palikti A. Brazauską esamose pareigose. Kitame telefono ragelyje įsivyravo ilgoka tyla. Tik po kurio laiko prakalbo... S. Griškevičienė ir puolusiu balsu pasakė, kad po N. Dybenkos praneštos žinios P. Griškevičiui pasidarė bloga ir jis atsigulė. Aišku, kad Maskvos emisarui S. Griškevičienė nedrįso dėl tokios žinios net paprieštarauti... Tarp kitko, šis epizodas yra labai labai svarbus naujausių laikų Lietuvos istorijoje: nes jei situacija būtų susiklosčiusi pagal S. Griškevičienės valią, labai daug kas 1988 metais ir vėliau būtų įvykę visai kitaip.
O jeigu kalbėti apie medžiokles, tai A. Brazauskas, suprantama, ne tik jis, tęsė jas ir vėliau, kol jam leido fizinės jėgos. Skaitytojai žino ar matė per TV jo įdomią medžioklės trofėjų kolekciją bei šautuvus. Jo aplinka jau šiais laikais bandydavo išnaudoti medžioklių antrąją dalį, ypač A. Brazauskui tapus Prezidentu, aptarti įvairius valstybinius reikalus. Nors pačiam Prezidentui tai nelabai patiko. Jis mėgo pasėdėti užstalėje, pabendrauti, bet vengė duoti konkrečius pažadus įvairaus plauko „kaulintojams“, kurių Nepriklausomybės laikotarpiu labai padaugėjo.
Beje, įdomus epizodas nutiko, kai A. Brazauskui dar tik po Seimo 1992 m. rinkimų laikinai einant Lietuvos Prezidento pareigas. Rinkimai įvyko tik 1993 m. kovą Tuo metu premjeru buvo Bronislovas Lubys. Jis nemėgo apsaugos, kuri šiam priklausė pagal rangą. Tada premjeras dar gyveno Jonavoje. Tad kartą, grįžęs į Jonavą, jis nuo apaugos pabėgo per kitą savo namų langą. Sėdo į savo „Volgą“ ir atvažiavo į medžioklę, kur buvo kviestas pas A. Brazauską. Ir ką? O gi gavo nuo pastarojo rimtos pylos. Prezidentas jį sugėdino ir pasakė, kad elgiasi kaip vaikas: „Jeigu tau yra paskirta apsauga, tai ne tau ją apgaudinėti".
Su medžiokle siejamas ir plačiai nuskambėjęs skandalingas politinis įvykis. Būtent po medžioklės du Prezidentai – Lietuvos A. Brazauskas ir Latvijos Guntis Ulmanis – šalia Maišiagalos esančioje pirtelėje pasirašė taip vadinamą Maišiagalos memorandumą. Tai sutartis dėl jūrinės sienos tarp Lietuvos ir Latvijos. Kilo didžiulis skandalas, po kurio ši sutartis buvo atšaukta. O mes ir iki šiol neturime įsiteisėjusio teisinio dokumento su Latvija šia tema. Konservatoriai, tiesa, dar bandė A. Brazauską valstybės išdaviku paskelbti, tačiau jiems iš to nieko nepavyko.
Žymiai skandalingesnės medžioklės ir orgijos vyko taip vadinamame „valstybininkų“ klane, kurį kaip antikonstitucinę grupuotę išaiškino ir paviešino A. Matulevičiaus vadovautas Seimo NSGK parlamentinis tyrimas. Apie tai jo brolis Vytautas yra sukūręs dokumentinį filmą „Tyrimas sudrebinęs klaną“. Mat tiriant Lietuvos saugumo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybes Baltarusijoje, išaiškėjo baisūs faktai, kad valstybės aukščiausios valdymo institucijos, ir ypač VSD, yra užvaldytos ir naudojamos minėto klano interesams tenkinti.
Tik vienas mažas, bet daug sakantis epizodas. Šalia Klaipėdos verslininkas Pranciškus Jurgutis turėjo poilsinę, pramintą „Fazanynu“, nes ten buvo fazanų. Tai būtent ten savo orgijas keldavo, kaip vėliau Seimo NSGK nariams liudijo, tuometiniai VSD vadovai ir „valstybininkų“ klano nariai. Keista, tačiau to meto aukšti valstybės vadovai į grupės parlamentarų signalus pažiūrėjo pro pirštus. Ir tik didelių pastangų dėka pavyko atleisti iš pareigų tuometį VSD vadovą, beje, buvusį KGB rezervo karininką, Arvydą Pocių. Bet rimto VSD valymo, koks turėjo būti, taip ir neįvyko. Beje, praėjus keletui metų, teisėsauga (ryšium su kažkokia tai vedama byla) darė kratą tame pačiame „Fazanyne“. Ir... buvo rasta atskira patalpa su labai aukštos kokybės garso ir vaizdo įrašymo technika. Tai tik tarp kitko šmėstelėjo to meto spaudoje, bet rimtesnio viešo atgarsio nesusilaukė. O juk aišku: tai buvo daroma su tikslu kai ką šantažuoti... girdi, vaizdo bei garso įrašai – patikimose rankose... Ir kas gali paneigti, baigia savo pasakojimą apie medžioklės ir valstybės valdymo peripetijas Lietuvoje 20-ojo amžiaus pabaigoje – 21 amžiaus pradžioje A. Matulevičius, kad tie vaizdo bei garso įrašai nepakliuvo specialiosioms, mums nedraugiškų valstybių, tarnyboms...
O ir šiandien, kaip ir ankstesniais, kaip ir dar ankstesniais sovietiniais laikais, aukšto rango politikai, įtakingi pareigūnai, turtingi verslininkai medžiokles ir toliau stengiasi išnaudoti ne tik laisvalaikio praleidimui, bet ir reikiamiems kontaktams užmegzti ar palaikyti. Į tokias medžiokles įtraukia ir savo atžalas – jos jau paaugo, laikas supažindinti antrąsias ar trečiąsias kapitalizmo kūrimo Lietuvoje elito kartas su valstybės (ir ne tik) valdymu. Kartais po tokių medžioklių – tikrų ar tariamų – kyla skandalai. Tačiau tai nesustabdo paties proceso – medžioklės ir toliau išlieka svarbi valdančiojo elito gyvenimo dalimi.
