Neringa man nėra tik įspūdingas peizažas, vingiuota smėlinga pajūrio juosta, jungianti dvi valstybes, aukštas dangus, žemaūgių japoniškų pušų dygus kilimas ar vieta, kur nori, o kartais ir gali patirti ramybę. Dar mokinė pirmą kartą 1953-iaisiais buvau Tėvo atvežta į Nidą ir iš karto pajutau, kad stoviu kitoje, kitokioje žemėje ir kad viskas čia yra kitaip negu mūsų žemyne. Net kelias tarp miškų, duobėtas, su giliom smėlio provėžom, kuriuo ilgai važiavom persikėlę Klaipėdoje per marias, atrodė begalinis ir nežinia kur vedantis, kaip pasakoje. Išlipusi iš mašinos Nidoje tarsi kūniškai pajutau tos supustytos ir užpustytos birios žemės sluoksnius, tą gelmę, kuri galėtų papasakoti daugybę gyvenimų ir likimų. Atskirtumas ir vienišumas, nejudra ir nesustojantis kitimas, atvirumas ir uždarumas – viskas čia susipynė.
Pamario gatvės sankryžoje mūsų lūkuriavo keli žvejai, aplink Tėvo mašiną, „Pobedą“, lakstė baltagalviai basi vaikiukai, niekada tokios nematę, lietė ją ir pasistiebę žiūrėjo vidun. Paskui, iš burvaltės išlipę, atėjo Tėvo studentai medikai, turėję mikrobiologinę užduotį ištirti marių vandenį ir žuvis. Tėvas tikėjosi, kad pavyks įtikinti žvejus nevalgyti žalios žuvies (nes ko tik joje nebūna!), bet kai vienas pakvietė ta jų užkanda pasivaišinti, – prisiminkim ir Hemingwayaus žvejybos tradicijas, – Tėvas pripažino, kad su pipirais, druska ir svogūnu – labai skanu! Va tau ir agitacija, – pagalvojau. Dairiausi aplink. Vos melsvos marios, toks pat ir skaistus, saulės nublukintas dangus, vos gelsvas smėlis ir vos žalsvos dygios viksvos. Ir ta kvapni pieva, kuklių gėlelių priberta. Ir jokio žmogaus aplinkui. Gryna lyrika. Paskui lipom į Parnidžio kopą, ten, tiesiai per smėlį užsiropštę (nebuvo dar jokių laiptų), valgėm apačioje įgytą ungurį, gėrėm kavą iš mūsų kiniško raudono termoso. Tėvas atkimšo šampaną, taip pažymėdamas patirtų įspūdžių šventę. Studentai buvo linksmi, pasakojo apie nuveiktus darbus ir apie visokių įdomybių kupiną savo tenykštį gyvenimą valtyje, ir Tėvas buvo sumanęs palikti mane jiems kokiai savaitei, bet aš, penkiolikmetė miesto panelė, varžiausi... Pirmasis Nidos įspūdis man išliko ryškus visam gyvenimui.
*
Daug vėliau pažinau paslaptingąją Juodkrantę, ramiąją Preilą ir vienišąją Pervalką. Ir tai tik iš paviršiaus. Prisirišau prie Nidos, bet iki dabar to krašto slėpinių įminti negaliu. Kai ankstyvą pavasarį pamatau didžiulį, sulig žmogum, marių išmestą ledo luitą, įsirėmusį į pamario sodybos tvorelę ar modernios „Ešerinės“ stiklą (toliau judėti nebeturėjo jėgų) ir nenoriai tirpstantį saulėje, ar lyčių nugriautus, sulankstytus šviestuvus pamario take, suprantu, kokia tų palyginti negilių, pavasario įsiūbuotų marių galia; kai gegužės pabaigoj pamatau tas per Lotmiškio ar Naglių gatvelių tvoreles svyrančias sodrias įvairiaspalvių alyvų kekes ar nedrąsiai kylančias piliarožes, o rugsėjį renku drėgnus kaštonus, suvokiu, kad ši daug iškentėjusi žemė yra ne tik paslaptinga, bet dar ir turtinga bei dosni. Ją reiktų saugoti, tausoti, į ją įsiklausyti.
Svarbiausia – nesistengti čia kurti modernaus kurorto, apkaišioto kičiškomis puošmenomis ir apkabinėto svetimkūniais pavadinimais. Antai sovietmečiu buvo poilsiavietė „Rūta“, dabar jau kitų ponų pervardinta į „Nidų“. Tuo hermafroditišku vardu pavadintas ir greičiausiai tiems patiems gudročiams priklausantis laivas. Stačiai pykina nuo tokių metamorfozių.
Liūdnai nuteikia ir dar keli dalykai. Plečiant kurorto paslaugas turistams, sumanyta Naglių rezervate nutiesti medinius takus į Mirusias kopas. Dar neseniai čia buvo retai lankoma laukinės gamtos zona, kur užklysdavo tik patys neringiškiai pasidairyti į gamtos grožybes ar pauogauti. Į kopas buvo draudžiama eiti. O dabar gausios žmonių ekskursijos ir privatūs piliečiai vaikšto tais takais ir ne tik vaikšto nesilaikydami rekomendacijų, bet ir dergia aplinką. Čia pat jų malonumui parduodama kava indeliuose, ledai, visur primėtyta tos taros. Nuo lauko biotualetų sklinda siaubinga smarvė, ne kiekvienas drįsta į juos įžengti, tada natūraliai eina į krūmus. O kažkokie buhalteriai skaičiuoja ekskursantų Neringai paliktus pinigus, vadinamąją naudą. Beje, į Parnidžio kopą taip pat ruošiamasi statyti papildomų laiptų, kad visi galėtų lipti į ją iš visų pusių. Kai lyginu su savo jaunystės laikų įspūdžiu, tai kopa jau dabar atrodo nuvaikščiota, numinta, sutūpusi. Tų laiptų, takų vis daugės, tai ką gi parodysite vaikams ir anūkams? Ką gi saugos UNESCO?! Visi žino tuos auksinius Thomo Manno žodžius, bet aš dar kartą juos pacituosiu: „Nida nepaprastai graži, bet nekalbėkim apie tai balsiai, kad pasaulis jos neatrastų ir, su jam būdingu juokingu troškuliu užgriuvęs josios ramybę, jos nesunaikintų.“ O dabar stengiamasi, kad žmonių čia būtų kuo daugiau ne tik sezono metu, bet ir rudenį bei žiemą, nes atvykęs žmogus, jo poreikiai ir geiduliai duoda pelną...
*
Atrodo, kad nepavyksta išspręsti ir transporto klausimų – automobilių pilni kiemai, jie zuja pirmyn atgal. Savaitgaliais ir vasarą jų padvigubėja. Tai apie kokį orą kalbėsim? Gal ir po pandemijos ten reikės vaikščioti su kaukėm? Į Neringą įsisuko ir keturračiai, jų ciniški savininkai važinėja miško takais, kelia žemės dangą, ardo. 500 eurų bauda jų akiplėšiškos bravūros nepažabos. O ką daryti paukščiams, žvėrims ir žvėreliams? Kitas neišspręstas dalykas – vidinis transportas. Nida išaugo, nuo centro iki Purvynės geras galas ir ne kiekvienas jį įveikia: deja, ne visi sveiki, ne kiekvienas gali pėsčias pasiekti jūrą. Valdžia sakys, kad jums, tokiems, yra tuktukai, bet jais pasinaudoti gali tik tris sezono mėnesius, o gegužę, rugsėjį, kai taip pat atostogauja nemažai žmonių, jokio transporto nėra. O ar kurorto valdžia pasidomėjo, kiek kainuoja tie tuktukai? Ogi 2 eurai už kilometrą, o iki jūros yra maždaug 2,5 km. Skaičiuokit! O dar atgal reikia grįžti į kalną... Už tuos pinigus dažnas visą dieną čia išgyventų. Beje, ne sezono metu ir paprasto taksi negausi. Tiesa, vasarą veikia traukinukas, jo visas reisas taip pat kainuoja 2 eurus žmogui. O prieš keletą metų buvo nedidelis autobusiukas, kuris ratu per Nidą važiuodavo už vieną litą.
Neringa – 2021 metų Lietuvos kultūros sostinė. Bet kol kas vaizdas nykokas: gatvės teberemontuojamos, „Agilos“ kultūros ir informacijos centro Nida dar neturi, miesto centre – nesibaigianti stroika, prie marių griaunami „Nidos seklyčios“ priestatai. O kur šiuo metu asmenys, davę toms statyboms leidimą?! Pirmiausia juos reikėtų versti iš užimamų kėdžių. Gerai, kad tebestovi Thomo Manno namas, kad veikia muziejus ir biblioteka, stabiliai laikosi Meno kolonija, bet ji toli nuo centro, ten visų kultūrinių renginių neperkelsi. Tai kaip ir kur vyks ta šventė? Nors esu pakviesta būti kultūros sostinės ambasadore, į mane iki šiol niekas nesikreipė patarimo dėl renginių programos, bijau, kad vėl viskas susivynios į pusiau mėgėjiškų renginių kamuoliuką. O būtų galima, jeigu jau skirti pinigai, sudaryti aukščiausio lygio meninę programą, surengti nacionalinės premijos laureatų darbų parodas, europinio lygio solistų koncertus ir t. t., kad Neringos gyventojai būtų pagerbti, patirtų tikrą džiaugsmą ir pasididžiavimą.
