Atkurti sėlių genties aprangą prireikė net pusantrų metų
Iki pandemijos Lietuvos nacionalinis muziejus kasmet pakviesdavo visuomenę į archeologinių paskaitų ciklą „Marijos Gimbutienės skaitymai“. Juose archeologai pristatydavo visuomenei įvairių pranešimų, aprėpiančių daugelį Lietuvos archeologijos temų: materialinės kultūros studijos, rekonstrukcijos galimybės, archeologijos mokslo istorija, naujausi tyrimai ir atradimai, archeologinių ir bioarcheologinių tyrimų dermė.
Štai prieš porą metų greta kitų pranešimų archeologė dr. Daiva Steponavičienė pristatė rekonstruotą Vėlyvojo geležies amžiaus sėlių genties aprangą. Atkurti septynis moterų ir penkis vyrų apdarus, pasak D. Steponavičienės, truko pusantrų metų, visa dvylikos apdarų ir papuošalų rekonstrukcija – rankų darbas. O paklausta, kokiu mastu sėlių aprangos rekonstrukcija galėtų atitikti tikrovę, archeologė pripažįsta, kad tai – meninė rekonstrukcija, tačiau ji logiškai pagrindžiama ir paaiškinama.
„Atliekant šį darbą svarbu neprasilenkti su laikotarpiu, atkreipti dėmesį į teritoriją, kurioje toji apranga buvo nešiojama. Tyrinėjau tai, ką archeologams pavyko rasti kapavietėse sėlių gyventoje teritorijoje: Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Panevėžio, Zarasų apylinkėse, rekonstravau ir Latvijos kapavietėse rastas aprangos detales“, – pasakoja D. Steponavičienė.
Archeologė daugiau kaip dvidešimt metų rekonstruoja įvairių Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių aprangą. Ji yra atkūrusi I–XIII a. lietuvių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, jotvingių, aukštaičių genčių apdarus, viduramžių ir Renesanso laikotarpio LDK kostiumus.
Beje, šiemetiniuose „Marijos Gimbutienės skaitymuose“ archeologė skaitys (tikriausiai–tai vyks nuotoliniu būdu) jau aštuntą pranešimą apie baltų istorinius kostiumus ir jų detalių rekonstrukcijas. Juolab, kad per pastaruosius porą metų sėlių kostiumų kolekcija, kurta Kupiškio folkloro klubui „Kupkėmis“, pasipildė dar penkiais kostiumais. Jų vaizdų pagrindu net buvo išleistas 2020/2021 m. sieninis kalendorius, kuris laimėjo Lauryno Ivinskio premiją 2020 m. kalendorių konkurse. Šį laimėjimą archeologė dalinasi su savo ilgamečiais bendražygiais – fotografu Artūru Moisiejenko ir dizainere Alicija Širvinskiene.
Ir tai dar ne visi mūsų istorinių rūbų rekonstruktorės per pastaruosius metus nuveikti darbai. Jos nuolat užsakovams kuriama ir po visą Lietuvą išsibarsčiusi rekonstrukcijų kolekcija pasipildė dviem žemaičių kostiumais, kurtais Šilutės Hugo Šojaus muziejui pagal X–XII a. Bikavėnų (Šilutės r.) kapinyno archeologinę medžiagą; septyniais lietuvių genties XI–XIII a. kostiumais Visagino folkloro kolektyvui „Krusnė“; septyniais Senojo geležies amžiaus moterų kostiumais kūrybinio folkloro grupei „Sedula“ jos sceninės veiklos 25-mečiui bei – trimis kostiumais papildyta Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ nuo seno kuriama kolekcija.
O atkurtą aprangą, teigia pašnekovė, galima panaudoti įvairiai: kaip sceninį rūbą, renginių vedėjų aprangai, pristatyti istorijos ir karybos festivaliuose. D. Steponavičienė viliasi, kad politikai ir diplomatai taip pat atkreips dėmesį į šias jos atliktas rekonstrukcijas, naudingas reprezentuojant mūsų šalį užsienyje. Pagaliau ir kiekvienai užsienio delegacijai būtų įdomu išvysti mūsų tautos (ar giminingų mums genčių) istorinius rūbus. Juk aukštas užsienio delegacijas prezidentūroje retkarčiais pasitinka XIV amžiaus istoriniais šarvais pasipuošę kariai. Tad kodėl negali būti išplėsta tokių istorinių rūbų paletė?
Į archeologiją atvedė tėtis
Kaip pasakoja pati archeologė, į šią mokslo sritį ji atėjo palaipsniui, nes jau nuo vaikystės dalyvaudavo archeologinėse ekspedicijose, kurioms vadovavo jos tėtis, žinomas archeologas, viduramžių paminklų tyrėjas, vėliau – Vilniaus žemutinės pilies tyrimų grupės vadovas. Šių tyrimų įkvėpta ir sekė jo pėdomis. 1996–1998 m. pirmiausia sukūrė stilizuotus sceninius kostiumus savo kūrybinio folkloro grupei „Sedula“. Archeologei tuomet labai padėjo dailininkė Ramutė Baltrūnienė. Nepaisant to, kad tai – meninis sprendimas, drabužiai atrodo labai įtikinamai istoriškumo prasme.
Archeologų bendruomenėje pripažįstama: gana nesunku iš atskirų detalių atkurti papuošalus ar ginklus, tačiau kaip – atkurti visą aprangos ansamblį? Kai būna išlikę – tik rūbų ar apavo tvirtinimo elementai – dažniausiai variniai ar žalvariniai. D.Steponavičienė į minėtą klausimą atsako taip: čia netinka būtojo laiko sąvoka; ji dar ir dabar gilinasi ir bando suvokti, kaip galėjo atrodyti vienas ar kitas rūbas, kokia galėjo būti drabužių komplektacija. Taip, papuošalus atkurti gerokai lengviau, juvelyrai tik turi perprasti senovės baltų naudotas spalvotųjų metalų technologijas ir pagaminti papuošalų kopijas pagal turimus archeologinius radinius.
Kiek sudėtingiau su tekstile: čia gali nustatyti audinio rūšį (vilna, linas, medvilė, šilkas, brokatas, aksomas), siūlų sukimo kryptį verpiant, audimo būdus, siūlų spalvą, tačiau iš mažų tekstilės lopinėlių negali atkurti paties silueto. Šiek tiek padeda ir sufleruoja rasti kapuose daiktai – papuošalai, aksesuarai, papildomos įkapės, senoviniai darbo įrankiai (verpstukų smagračiai, juostų vijimo lentelės, kaulinės, ir metalinės adatos, ylos ir pan.), kurie padeda nustatyti drabužių gamybos technikas. Tačiau visada yra rizika nuklysti į šoną. Be to, turėkime omenyje, kad prieš tūkstantį ir daugiau metų dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno apie dešimt baltų genčių. Ir kiekviena iš jų turėjo savo atskiras teritorijas, laikėsi savo tradicijų ir, aišku, savitai rengėsi bei skirtingai puošėsi.
Mūsų protėvių rūbą lėmė daugybė faktorių
Be to, tęsia pasakojimą archeologė, tos kiekvienos iš dešimties mūsų protėvių genties apdarai priklausė nuo tam tikrų parametrų: laikotarpio, teritorijos, asmens lyties ir socialinio statuso. Be to, nereikia pamiršti, kad apie drabužį juk sprendžiame pagal laidojimo paminklų inventorių. Čia yra daugiau daiktų, negu reikia aprangai: velionis buvo išlydimas su jam priklausančiais rakandais, kurie bus reikalingi Anapilyje, kaip kad buvo reikalingi žemėje. Kadangi išlydėjimas i mirusiųjų pasaulį yra tokia pat šventė, kaip ir bet kuri kita, akivaizdu, kad žmonės buvo laidojami su išeiginiais drabužiais, kuriuos paprastai vilkėdavo apeiginių švenčių metu. Moterų aprangai būdinga viena-dvi suknelės, galbūt juosta, skraistė, kepuraitė ar nuometas, metalinis apgalvis, megztos kojinės ar autai, neaukštas odinis apavas, kapšelis, darbo įrankių komplektas, priklausomai nuo genties – segė arba pora smeigtukų, stiklo, gintaro, metalo detalių vėriniai. Vyrų aprangai – tunika, autai arba kojinės, auliniai batai, apsiaustas, segamas sege, vytinis ar odinis metalu kaustytas diržas, galvos danga, ir, kas privalu kariui, ginkluotės komplektas. Drabužio ilgis irgi atspindėjo statusą: kuo aukštesnio luomo asmuo, tuo jo tunika ilgesnė. Labiausiai skyrėsi moterų galvos danga: Senajame geležies amžiuje jos puošėsi antsmilkiniais, kiekvienoje teritorijoje skirtingais, nešiojo vilnones kepuraites, puoštas žalvario spurgeliais.
Viduriniajame – apgalviais, sukomponuotais iš kelių eilių įvijų su skiriamosiomios plokštelėmis, tekstilinius apgalvius su didelėmis pakaušio įvijomis (žemaitės, aukštaitės), Vėlyvajame – metalo kepurėmis, padarytomis iš žalvario grandelių (žemaitės), vilnoniais nuometais su smeigtukais ir cilindrinėmis sąsagomis (kuršės), nuometais, kurių pakraščiai nusagstyti grandelėmis ir odiniais apgalviais su spurgeliais (žiemgalės), apgalviais iš suvertų mažų žalvario tūtelių (sėlės), lino nuometais su metalo apgalviais iš kelių eilių įvijų ir metaloplastiniu būdu dekoruotų plokštelių su jungiamojoje dalyje prikabintomis grandinėlėmis su varpeliais galuose (lietuvės).
O va su avalyne – dar problematiškiau. Juk organiniai dirbiniai žemėje suyra, todėl duomenų jiems aptarti bei tiksliai rekonstruoti–vis dar nepakanka. Mūsų protėvių apavu galėjo būti ir pintos vyžos, ir rauktos naginės, neaukšti aulinukai su spurgeliais (žiemgaliai), vyrų aukšti auliniai batai, parišti dirželiais su sagtelėmis. Galbūt batus avėjo irgi tam tikro luomo žmonės, kiti apsiaudavo eidami į šventę, purvą brido prisitivrtinę medinius padus su odiniais diržais, drožtas klumpes, žiemą galėjo avėti ir kailinę avalynę. O vasarą, tikėtina, dauguma vaikščiojo basi.
O žaliavos – iš kur?
Žaliavos, teigia D.Steponavičienė, buvo ir vietinės, ir atvežtinės. Drabužių gamybai pirmiausia naudota avies vilna, iš kurios verpė siūlus ir audė palas. Juos dažė natūraliais dažais iš šalia augančių augalų. Vilnoniais, tik skirtingo storio drabužiais vilkėjo ir žiemą, ir vasarą, galbūt dar naudojo kanapę ir dilgėlę, tačiau Lietuvos archeologai kol kas vis dar neturi tokių radinių. O va mūsų protėvių dainose apdainuotas linas (augalų žiedadulkių ir archeologinių tyrimų duomenimis) atsiranda tik nuo X a. Tiesa, latviai savo radinius datuoja kiek ankstyvesniu laikotarpiu. Šilkas atvežamas į mūsų kraštus tik apie XIII–XIV a. ir pirmiausia puošia kunigaikščio dvarą bei jo aplinką. Kitos įvežtinės žaliavos, populiarios visą geležies amžiaus laikotarpį (I–XIII a.) – tai stiklo karoliai, žalvaris, sidabras bei kai kurie augaliniai dažai (mėlžolės, raudės, razetos žaliava).
Tačiau archeologė čia labiau akcentuoja vietines ar atvežtines žaliavas, ne metų laikų kaitos įtaką kostiumo komplektavimui (akivaizdu, kad sezoniškumas lemia kostiumo lengvumą). Svarbesnis faktorius – kasdiena, kuomet galbūt atsisakoma dalies papuošalų, nežvanginama ginklais, ir šventė, į kurią susirenkama pasipuošus geresniais rūbais ir gausesniu metalo papuošalų kiekiu. Drabužio komplektacija atspindėjo mūsų protėvių luominius skirtumus jau prieš tūkstantį metų. Pašnekovės požiūriu, senovės baltų kostiumas buvo gražus, o apie praktiškumą negalima spręsti iš šių dienų pozicijų. Kita vertus, mes juk irgi neiname ravėti daržų su vakariniais apdarais. O ar žemę dirbo karo vadai ir jų turtingos žmonos, irgi klausimas. Jei ne, turėjo ne vieną progą pasipuikuoti prieš žemesnio rango bendruomenės narius.
Apsirengusius istoriniais rūbais mūsų protėvius jau galima regėti
Nuo 2008 metų archeologė realizuoja savo svajonę – parengti skulptūrų grupes ir pademonstruoti mūsų protėvių rūbų ansamblius: bronzos amžius, geležies amžius, viduramžiai – iki pat XIX a. Juk be galo įdomu pamatyti tokią aprangų grandinę laike – kaip keitėsi lietuvių rūbai per pastaruosius 2 tūkst. metų? Galima net bandyti įsivaizduoti: štai sėdi ar stovi grupelėmis mūsų protėviai: akmens amžiaus laikais, bronzos amžiuje, geležies amžiuje ir, pagaliau, jau istoriniais laikais – bent jau kokiame XIII ar XIV amžiuje. Ir toks rekonstrukcijos projektas, kaip minėta, vykdomas nuo 2008 m. Lietuvos nacionaliniame kultūros centre. Čia D.Steponavičienė jau sukūrė beveik visų skirtingų genčių I–XII a. laikotarpio, XIII–XIV a., XV a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viduramžių, XVI a. renesanso aprangos pavyzdžius. Tiesa, nuo 2006 metų pašnekovė savo rekonstrukcinę veiklą vykdo pačios įkurtoje VšĮ „Vita Antiqua“.
Tad kūrybiniai ieškojimai tęsiasi, istorikė-archeologė, rūbų rekonstruktorė mūsų protėvių senovinės aprangos kolekciją pildo ir toliau. Nors jos kolekcija jau pasklidusi po visą Lietuvą, muziejus ir kultūros centrus bei folkloro kolektyvus. Surinkus į visumą, būtų išties gausi mūsų protėvių rekonstruotų rūbų kolekcija. Turėti tokią sau, sako archeologė, per didelė prabanga, nes tokie kostiumai reikalauja labai daug laiko sąnaudų, kruopštaus rankų darbo ir nemažo kapšo pinigų, bei reikalauja atitinkamo klimato saugoti tokias kolekcijas tam pritaikytose patalpose. Bet svajoti juk niekas netrukdo, mano pašnekovė, optimistiškai užbaigdama savo pasakojimą: juk didelės svajonės, kaip žinia, anksčiau ar vėliau išsipildo
Beje, 2020 m. Kultūros ministerijos meno taryba už menines archeologinio kostiumo rekonstrukcijas D.Steponavičienei suteikė meno kūrėjos statusą. Istorikė labai tuo didžiuojasi, kaip ir – labai džiaugiasi visais kostiumų rekonstrukcijų užsakymais, nes tai yra puiki galimybė gilinti profesines žinias, tobulinti įgūdžius tekstilės technologijų srityje ir... nesustabarėti. O tas pašnekovei tikrai negresia, nes ką tik ji įsiliejo į Kultūros paso veiklą su interaktyvia paskaita apie senovės baltų kostiumą.
