Tačiau ir toks asmuo anksčiau ar vėliau pajus diskomfortą – tyla, tamsa, vienišumas blogai veikia psichiką, bendravimo, išsikalbėjimo, bendro darbo poreikiai yra gyvenimo dalis, be kurios tikrai niekas nesijaučia gerai. Ne be reikalo sukurtas epitetas – mirtina tyla. Tam tikras triukšmo decibelų kiekis net reikalingas normaliai savijautai.
Nereikia spengiančios tylos
Miegas – svarbus ir psichikos veiklai – geram suvokimui, nuotaikai, atminčiai ir gerai savijautai. Nustatyta, kad miego intensyvumas priklauso nuo buvusios dienos ilgio ir veiklos aktyvumo – kuo labiau nuvargstama, tuo gilesnis bus vakarinis miegas. Tačiau stresas ir pervargimas skina kelią nemigai. Išsiaiškinus nemigos priežastis, jas įveikus – nereikėtų kviesti policijos kaimynams ir bandyti išauklėti visuomenę, kad pastaroji sėdėtų lyg pelės po šluota ar veltis į nesibaigiančius konfliktus dėl trapių daugiabučių sienų neužtikrinamos tylos.
Tenka pastebėti, kas spengiančioje tyloje nejaukios tampa net mieliausios šventės. Sunku užmigti alkanam, bet dar sunkiau persivalgius. Miego kokybei kenkia nerimas. Jei gyvenime tinkamai derinamas fizinis ir protinis krūvis, darbas ir poilsis, asmuo nebūna dirglus. Sveikam miegui nereikia spengiančios tylos, kad nė pelė grindimis neprabėgtų. Į įprastus garsus paprastai nereaguojama.
Prieš miegą vaikams būdavo sekamos pasakos
Žmogus sutvertas gyventi bendrijoje. Šeima, giminės, gera kaimynystė teikia saugumo ir gyvenimo pilnatvės jausmą. Vienišumas, izoliacija blogina gyvenimo kokybę, nuotaiką, mažina žmogaus pasitikėjimą savimi, didina nerimą, kad, ištikus nelaimei, negalėtų sulaukti pagalbos, paramos, palaikymo. Kiekvienoje bendruomenėje telkiasi skirtingos kultūros, elgsenos, įvairių įpročių turintys asmenys. Apie tai, kad gyvename bendrijoje primena garsai, kvapai, vandališki poelgiai ir dėl visų tokių dalykų kylantys konfliktai. Prieš miegą, labiau apsiskaitę tėvai savo atžaloms sekdavo pasakas. Deja, tenka pastebėti, kad ir jose gausu ne tik pamokymų, tradicijų, atskleidžiamas savitas pasaulio suvokimas, tačiau ten pilna agresijos ir žiaurumo. Šiurpius įspūdžius dar labiau sustiprina leidėjų užmojai – žiaurios scenos iliustruojamos ryškiais piešiniais.
„Nulenkė dviejų medžių viršūnes ir pririšo vieną koją prie vieno medžio, o kitą koją prie kito. Kai tik medžiai tiesės, perplėšė muzikantą per pusę“; „Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo“; „Karaliūnas nuėjo į trobelę pas raganą, įskėlė trinką, užspraudė jos plaukus, ir tol kurtai ją draskė, kol visai sudraskė“... Tai tik keletas ištraukų iš pasakų, kurių esame įpratę klausytis nuo vaikystės. Kai kuriose iš knygų vaizdžiai pasakojama, kaip gaidelis išmuša akį vištytei, vilkas krenta į verdantį puodą, o brolių juodvarnių sesuo yra deginama ant laužo. Ką jaučia vaikas mąstydamas, kaip išgyvens Raudonkepuraitę prarijęs vilkas su prapjautu pilvu. Šios pasakos formuoja asmenybę dar ankstyvoje vaikystėje.
Ar galėtum paimti į rankas vorą, varlę, žaltį?
Gyvenime patiriame ir neigiamų ir teigiamų dalykų, atmintyje lieka emocinės traumos, dvasinės žaizdos, nuvylę santykiai. Galima jausti nevaldomą pavydą tiems, kuriems tokių dalykų nenutiko ir elgtis taip, kaip diktuoja pagieža. Tada leidi savo sieloje suklestėti piktžolėms, sutelkti grupę beveidžių, įpratusių slėptis minios šešėlyje žmonių, kurie besąlygiškai atkartoja, palaiko ir pritaria masinei nuomonei vien tam, kad neišsiskirti iš minios. Fobijos apsunkina žmonių bendravimą, prisitaikymą prie aplinkos, skatina savitiems veiksmams ar neveiklumui. Fobijų gali būti labai įvairių: tamsos, aukščio, ankštų patalpų, tilto ar liepto, odontologo procedūrų, judesių, transporto priemonių. Jos gali būti įgimtos ar atsiradusios po traumų. Daugelį šiurpas nupurto, vien išgirdus klausimą: Ar galėtum paimti į rankas vorą, varlę, žaltį? Kiti yra paveldėję analogiškas fobijas šunims, katėms, kitiems gyvūnams. Tačiau tai visai nereiškia, kad pastarasis yra kraugerys.
Svarbiausia – su pagaliu
Štai, kad ir Rietavo vietinėje spaudoje pasirodė publikacijų, neva rietaviškius gąsdina agresyvus šuo. „Ta gatve net su mašina baisu važiuoti, nes tas šuo išpuola į kelią, o eiti pėsčiųjų taku išvis baisu, einant pro šalį reikia pagalį turėt, kad galėtum apsiginti“, – socialiniuose tinkluose skundžiasi taiki rietaviškė. Labai dažnai savo šeimose vaikai stebi suaugusiojo nervingą elgesį, matant šunį, taip išugdoma nepagrįsta baimė jiems. Fobiją ugdo ir straipsniai apie šunis „kraugerius“, tačiau, kai įsigilinus į situaciją, neretai paaiškėja, kad įvykis vyko svetimame sode, kieme ar kur kitur, kur aukoms nederėjo vaikščioti. Cypdami, gestikuliuodami ar mosikuodami su pagaliu rankoje mes nepagalvojame, o kas būtų, jeigu pabandytume pakeisti šį įprotį iš esmės?
Užuot mojavus pagaliais šuniui prie nosį, pabandytume į jį reaguoti ramiai, be perdėto dėmesio, išskirtinių gestų? Ar nepastebėtume, kad gyvūnas visai nėra agresyvus, o netgi draugiškas? Ar tai nepadėtų išsigydyti dar vaikystėje įskiepytas emocines žaizdas? Lietuvoje galime pamatyti daugybę užrašų, kur negalima užeiti ar vaikščioti su šunimis. Tačiau sunku net su žiburiu rasti erdvių, kurios būtų skirtos poilsiui gamtoje šeimai turinčiai šunį. Štai, kad ir Rietave – įrengiami puikūs takai dviratininkams, o kuklaus keliuko, tinkamo šuniui pavedžioti nerasime daugelyje gyvenviečių. Todėl ir vaikšto šunų mėgėjai ir gyvūnų fobiją jaučiantys žmonės tais pačiais keliais ir takais ir iš to bendravimo nieko gero neišeina.
Vaikščioti pirštų galiukais
Išugdyta fobija sukelia ne tik baimę, bet ir agresiją. Vaikai ar nestabilios psichikos asmenys patenka į bėdą dėl to, kad mėto į šunį akmenis ar kokius po ranka pakliuvusius daiktus, muša juos lazda ir daro kitus, baimės padiktuotus, neadekvačius veiksmus. Deja, bet kiekvienoje bendruomenėse yra žmonių, nuo kurių pavargstama dėl jų begalinių priekaištų, reikalavimų, ar net su sveiku protu nesuderinama agresija. Tai ir kieme žaidžiančių vaikų plūdimas, akmenų mėtymas į benamę katę, nuodų barstymas paukščiams, užkalami rūsio langai su ten esančiomis katėmis, pasmerktomis bado mirčiai, laužomi kiemo suoliukai, nes erzina jaunų porelių visai negarsūs pokalbiai vasaros vakarais. Tokių asmenų miegas – taip jų pačių sureikšminamas, kad bandoma visą namą priversti vaikščioti pirštų galiukais.
Mojuoti lazda, ar ieškoti problemų savyje?
Neišugdyta bendravimo kultūra, egoizmas, nepakantumas, savanaudiškumas, nesąžiningai siekiami tikslai, nepamatuoti siekiai lemia nepasitenkinimą gyvenimu, bendravimo su žmonėmis nesklandumus, atsiranda nuotaikų sutrikimo rizika, kuri dar labiau gilina blogos dvasinės savijautos priežastis. Labai dažnai psichologinės rekomendacijos prasideda žodžiais: „ieškok nesėkmių priežasties savyje“. Tai nereiškia, kad bloga psichologinė savijauta nulemta genetiškai. Tiesiog vidinio aš pažinimas padeda prisitaikyti prie aplinkos, atsisakyti daugelio dalykų, kurie kuria įtampas, kritiškai vertinti poelgius, išmokti nekenkti savo sveikatai, ir valdyti neigiamas emocijas, siekiant sėkmės neperžengti tam tikrų ribų, įvertinti tikras ir tariamas vertybes.
Gyvenimo tempas, plintanti konkurencija, dažni pokyčiai veikia asmens būseną, mąstymą, aplinkos supratimą, bendravimą, sukelia nuotaikų sutrikimus, galinčius paveikti socialinius santykius. Keletą dešimtmečių žmogus buvo ugdomas sėkmei, lyderiavimui, dominavimui. Etika, bendravimo kultūros ugdymas, bendravimas su gamta, jos suvokimas atsidūrė tiek šeimos, tiek švietimo sistemos planų ir tikslų paraštėse. Nenuostabu, kad paplito individualizmas, susvetimėjimas, savo įpročius teisiname kurdami gausybę taisyklių, standartų ar fobijų. Daugelis pradeda jausti normalaus bendravimo stoką, kuri rodo, jog socialinių ryšių kūrimas ir palaikymas žmogui yra įgimtas, tačiau bendravimo kultūros reikia mokytis.
