Kelias į Bénivay-Ollon kaimelį neveda niekur kitur. Jis vingiuoja tarp uolėtos kalkakmenio atodangos ir smaragdų žalumo miško palei seklų Ayguemarse upelį į gyvenvietę, kur glaudžiasi vos 66 žmonės. Vasarą čia nesustodamos čirpia cikados, o ore sklando laukinio rozmarino kvapas. Žiemomis ant žolės žvilga rytinė rasa, išplaukusioje šviesoje išdidžiai mirga Viduržemio jūros regiono pušys.

Kaimelyje nėra nei kavinės, nei parduotuvės, nei pašto, nei kepyklėlės. Čia beveik niekas neužklysta nei tyčia, nei atsitiktinai. Kunigas į bažnytėlę laikyti mišių atvyksta tik dukart per metus. Kirtęs kaimelį kelias pasuka link brastos per upę, o tada virsta neasfaltuotu takeliu, pranykstančiu miške. Rodos, nepasiekiamoje vietoje, ant tik pėsčiomis prieinamo aštriabriaunio akmens pastatyta mažytė akmeninė XIII a. Šv. Jono koplytėlė saugo kaimelį kaip sargybinis.