Kai XIV a. žmoniją šienavo juodąja mirtimi praminta maro pandemija, niekas negalėjo numatyti, kad ją simbolizuos ilgaskvernė būtybė ilgu snapu, vadinamasis maro gydytojas: jo tada tiesiog nebuvo. Teigiama, kad tokį odinį aprėdą su paukščio snapą primenančiu nosies dangalu, tarsi pirmykščiu respiratoriumi, XVII a. aprašė Prancūzijos monarchų gydytojo Charleso De Lorme‘o biografas. Ne dėl istorinės atitikties, o dėl įspūdžio snapuoto maro gydytojo kostiumas paplito karnavaluose ir tapo populiariu įvaizdžiu, kultūriniu tropu, – pavasarį per karantiną šis personažas pėdino ir Vilniaus gatvėmis. Žinoma, XXI a. pandemija bus prisimenama ne taip egzotiškai ir bus paženklinta labiau adekvačiu atributu, veikiausiai jau dabar simboliu tampančia kauke. Kaukė pasitvirtino kaip pranašiausia priemonė „higienos teatru“ spaudos pramintame švarinimosi vajuje, kuris kovą kilo dar tiksliai nežinant, kaip sklinda naujasis virusas, šveičiant viską iš eilės: ji tikrai veiksminga, ją dėvintys apsaugo kitus. Bet kaukė-simbolis dar gali įgauti kitų, netikėtų prasmių.
Kaukė yra kaukė, o ne politinis pareiškimas, – kalte kalė JAV nacionalinėje žiniasklaidoje per prezidento rinkimus varyta socialinė reklama. Bet, nori nenori, vis dėlto kaukė yra ir pozicija. Dėl kaukių dabar verda ne tik mokslinės ir politinės diskusijos, bet ir pilietinės batalijos, kyla gatvių karai, atakon paleidžiamos gerklės ir vandens patrankos. Kaukių karai, kaip ir galbūt netrukus panašiai kilsiantys vakcinų karai, neturi rimtesnio pagrindimo ir / ar perspektyvos, tik vietiškai trumpam apardo barjerus, kuriais platesniu visuomenės sutarimu stengiamasi pristabdyti viruso plitimą. Toks akiplėšiškumas, švelniai tariant, nervina.
Signalai valdžios bokštams ir „greitajam mokslui“
Kanados medicinos asociacijos žurnale (CMAJ) paskelbti duomenys savitai patvirtino minėtą reklamą „kaukė yra kaukė“. Kad ir kaip atrodytų absurdiška, kaukės, tiksliau, nusiteikimas jų atžvilgiu, tikrai yra politinis pareiškimas. Kaukių dėvėjimui pritarė ir sakė patys jas visada dėvintys 94 proc. kairiųjų pažiūrų kanadiečių ir 68 proc. dešiniųjų. Pastarieji buvo labiau linkę pritarti COVID-19 sąmokslo teorijoms – esą, kinų klasta, politinio elito, leftistų suokalbis ir taip toliau. Politizavimas eina išvien su demonizavimu, ir jo, nors ir kaip knieti, nevalia nuleisti niekais. Liepą atliktos nacionalinės apklausos duomenimis, net kas dešimtas kanadietis sako tikįs arba neatmetąs, kad Billas Gatesas su naująja vakcina žmonėms suvarys mikročipus.
Iš tribūnų sklinda poteris: gana demonizuoti kovą su pandemija, reikia ją depolitizuoti. Išties, gana, reikia. Tik ką daryti, jei taip nėra ir, matyt, negalės greitai būti? Šiandien protestuotojai eina į karą prieš kaukes, kurių apsauga yra tikra, bet žinomai sąlyginė. O rytoj jie gal eis prieš vakciną, kurios apsauga bus užtikrinta ir nepakeičiama, – atsisakys skiepytis, rengs nepaklusnumo akcijas ir imsis kitokių provokacijų. Ką tuomet teks daryti? Papasakokit bobutei apie vandens patrankas: visų laisvamanių ir padraikų nenupurkši.
Į plačiąją visuomenę įsismelkęs demonizavimas ir politizavimas kyla iš nepasitikėjimo, pirma, politine valdžia ir, antra, akademine bendruomene. Nepasitikėjimą, be kita ko, kursto pandemijos primesta skuba, gluminantis informacijos, faktų ir fikcijos srautas, staigūs pokyčiai, politikų bei pareigūnų skelbiami, vis kaitaliojami apribojimai ir tūlo protui nesuvokiami mokslininkų pasiekimai, fenomenali naujos vakcinos gaminimo sparta. Išeitis paprasta, tik sunki, reikalauja laiko ir didžiulių suderintų pastangų: per ankstesnes krizes patikrintas kelias – aiškintis, išklausyti, įtikinti, tartis; kiti keliai išties veikiau trauktų į diktatūrą.
Duoti daugiau žinių ir... pinigų?
Pandemijos pradžioje, kai apie virusą buvo beveik nieko nežinoma ir kai paskirų valstybių socialinėms sistemoms grėsė kolapsas, aiškintis nebuvo ko ir kada, skubėta gelbėtis. Tada reikėjo vien saugumo. Bet krizei tęsiantis kone devynis mėnesius kaip tik jau metas aiškintis. Dabar reikia saugumo ir susitarimo.
Reikalas tas, kad demokratija nėra besąlygiškai pranaši ir kartais brangiai atsieina. Politika ir per krizes išlieka kompromisų menas: visiems vienodai tinkamų sprendimų nėra ir negali būti, yra tik daugumą mažiau ar daugiau tenkinantys susitarimai, o šie reikalauja pastangų ir brangaus laiko. Jei sprendimai ir veiksmai veikiau primetami nei suderinami, tai gali atrodyti neskaidrūs ir netikę, laisva visuomenė net grėsmės akivaizdoje jais nebūtinai pasitikės ir jų nerems, naudosis teise ar net jaus prievolę nesutikti. Demokratiškiems vadovams tenka pelnyti daugumos palankumą, įtikinėti veikti išvien. Diktatoriams tvarkytis paprasčiau, kai nors ir idiotas gali įsakyti, priversti paklusti; tik kas nori diktato, avinų bandos?
Drąsinamasi, kad, kaip visados, padės žinios: mokslas – šviesa. Dauguma žmonių esą supratingi ir sąmoningi, tereikia skleisti patikimas žinias, užtikrinti skaidrumą ir kantriai įkalbinėti, kartoti, mandagiai prašyti. Ši taktika iš dalies pasiteisina: gyvendama Britų Kolumbijoje galiu paliudyti, kad, kiek matau, absoliuti dauguma dėvi kaukes kaip rūbą kasdieninį be jokio ukazo. Beje, dalis žmonių čia kaip tik niršo reikalaudami ukazo: dar prieš kelias dienas provincijos vyriausioji gydytoja, per pandemiją ikona ir guru tapusi dr. Bonnie Henry, paskelbė viešą atsakymą, kuriame aiškino, kad dėvėti kaukes valdžiai paliepus yra nebūtinai efektyvu, be to, kyla keleriopas papildomas rūpestis – priversti laikytis valdiškos tvarkos ir bausti pažeidėjus, apsaugoti nuo stigmatizmo kaukių negalinčius dėvėti neįgalius, negaluojančius asmenis ar mažus vaikus. Tik įsisiūbavus antrai bangai, išbandžius dalinius lokalius karantinus ir kitas alternatyvas, kaukės tapo oficialiai privalomos visame provincijos viešajame transporte ir uždarose erdvėse. Dabar ėmė niršti kita liaudis, ir pareigūnai turi traukti kitą giesmę. Mokslas, aišku, šviesa. Tik su ta demokratija vargas.
Karai – blogai, be jų – pragarai
Demokratijos sąlygomis ir anksčiau jokiu atveju negalėjai tikėtis klusnaus kolektyvizmo ir besąlygiško pritarimo. O pastaruoju metu, sykį perleidus visuomenės nuomonės formavimą jai pačiai, bent vakarietiškoje kultūroje klestint individualizmui, mąžtant autoritetų, įsigalint socialinei žiniasklaidai, ribojantis socialiniais burbulais, būtų visai naivu tikėtis „taikos pasauliui“, kaip kadais kliedėjo sovietų komunizmo statytojai. Jau vyko naratyvų perkonstravimas, monumentų karai, dabar susikauta dėl kaukių.
Teisininkai atkreipia dėmesį, kad pandemijos metu itin trikdantys, gal net mirtinai pavojingi protestai prieš kaukes arba kitus pagrįstus suvaržymus – kai būriai protestuotojų nesilaiko distancijos ir nepaiso jokių apsaugos priemonių – vis dėlto yra svarbūs tuo, kad įgyvendina Konstitucijoje (Kanadoje, Lietuvoje ir daugelyje kitų demokratinių valstybių) įtvirtintą susirinkimų laisvę. Tačiau svarbu suprasti, kad jokia laisvė nėra absoliuti, visos laisvės demokratijos sąlygomis yra dalinės. Protestuotojų ieškinys teisme užkrato paveiktame regione neturėtų šansų vien dėl tos elementarios priežasties, kad protestas prieš bendrąjį gėrį negali būti toleruojamas. Ateitis parodys, ar galėtų būti kitaip, ar įmanoma kitokia traktuotė.
O kita galima kaukių karų nauda yra ta, kad kažin kuo įtikėję „laisvės kariai“ (tik ne terorą sėjantys anarchistai) grūdina bendrą racionalią nuovoką, verčia susiimti politinę valdžią ir akademinę bendruomenę. Spaudimas ugdo atsparumą, pratina prie nebūtinai malonaus artimo kontakto ir manevravimo per konfliktus dialogo link. Kaip Kanados medikų žurnale delikačiai užsiminė vieno ligų kontrolės centro medicinos vadovė, bus vis svarbiau stengtis suprasti, ką visuomenė mano esant priimtina.
Šiai pandemijai įsiamžinti egzotišku įvaizdžiu, kaip tas XIV a. nebūtas snapuotas maro gydytojas, negresia. Ainius informuos begalė skaitmeninių šaltinių ir didžiulė masė daiktinių bei žodinių liudijimų. Milijardais gaminamos (ne-)medicininės vienkartinės kaukės dėl lėtai yrančio plastiko mikropluošto „įsirašys“ užterštoje aplinkoje. Be to, bent trys kartos pasakos palikuoniams, kaip kaukes dėvėjo arba ne, kovėsi už arba prieš jas: „Dėl ko kovojo senelis?“ – „Dėl kaukės, vaikeli, dėl kaukės.“ Lieka tik klausimas, kaip bus įprasminti kaukių karai, kokia bus kaukės-simbolio reikšmė, įspūdis, žinutė: pažangos ir pilietiškumo blyksnis, atgyvenusi barbarybė, aplinkosaugos katastrofa, o gal ilgos apsauginių kaukių epochos pradžia?
Simboliai, kaip reikšmių raidos kodai, yra pašėlusiai įdomūs. Simboliu virstąs daiktas – žirgas, šalmas, per karantiną nutrinta namų sofa ar kaukė – atitrūksta nuo pirminės reikšmės ir apauga prasmėmis. Žvelgiant iš perspektyvos, simbolio raida, priešingai nei daikto, yra ne tiesė nuo taško „A“ iki „B“, o per idėjų spiečius ir besivaržančius naratyvus besiraitąs zigzagas. Demonizuoti daiktus ir procesus yra absurdiška, bet ne nauja. Mūsų padūkęs pasaulis ne griūva, o sukasi toliau. Per sudėtingą virsmą net klestinčiuose kraštuose netektys ir sumaištis kelia siaubo. Baimintis natūralu. Tik bijoti baimės ir panikuoti neprasminga. Ne veltui Šiaurės Amerikoje plinta dr. B. Henry palinkėjimas: būkite geri, ramūs ir saugūs; be kind, be calm, be safe.
